Ikona (gr. εiκών tar. eikon 'atvaizdas') sakralinis paveikslas, atsiradęs bizantiškos kultūros aplinkoje. Parodo šventus asmenis, scenas iš jų gyvenimo, biblines ar simbolines scenas. Tai turintis stebuklingų galių atvaizdas, galintis dvasiškai bendrauti su besimeldžiančiuoju, ji suprantama kaip dvasinio grožio idealas Ankstyvieji krikščionys ikona vadino bet kokį šventojo pavaizdavimą. Vėliau šiuo žodžiu pradėta vadinti tik kūrinius tapytus ant lentos, siekant atskirti nuo freskos ir mozaikos. Iki šiol būdinga rytų krikščionių bažnyčioms, įskaitant stačiatikių ir graikų. Ikonų prototipais veikiausiai buvo Fajumo kapiniai portretai ar ankstyvųjų krikščionių tapyba katakombose.
Fajumo kapiniai portretai Buvo kuriami Romos imperijos laikotarpiu I a Fajumo kapiniai portretai Buvo kuriami Romos imperijos laikotarpiu I a. pr. Kr.–IV a. po Kr.
enkáustika – tapybos vaško dažais technika: dažai maišomi su vašku, pakaitinami ir karšta bronzine mentele tepami ant gipsu padengtos lentos ar sienos; dėl vaško atsparumo drėgmei, mažo cheminio aktyvumo enkaustika tapytų paveikslų faktūra ir spalva nekinta. (gr. enkaustikē (technē) < enkaiō – išdeginu) Kristus Viešpats, medis, enkaustika (84 x 45,4 cm), VI a., Sinajaus kalno Šv. Kotrynos vienuolynas
Šv. Sergijus ir Bachas, medis, enkaustika, auksavimas, VI- VII a.; Šv. Petras, medis, enkaustika, VI a.; ikonos iš Šv. Kotrynos vienuolyno Sinajaus kalne
Jasper Johns, Balta vėliava, 1955, enkaustikos technika