ŠAUTINIAI SUŽALOJIMAI Sigitas Laima 2013

Teismo medicinos balistika Tai sužalojimai padaryti iš šaunamojo ginklo, sviedinio, granatos, sprogdiklio ir kitos sprogstamosios medžiagos.

Balistika (ballo gr.-mesti) yra kriminalistikos šaka tyrinėjanti ginklus, šaudmenis ir pėdsakus, kurie susidaro naudojant ginklus ar šaudmenis.

Viena pagrindinių sprogstamųjų medžiagų yra parakas, kuriam sprogstant susidaro labai didelis dujų slėgis. Parakas buvo atrastas Kinijoje. Europoje 1313 metais paraką išrado vienuolis, pranciškonas Kvarcas. Parakas buvo gaminamas iš medžio anglies, salietros ir sieros. Pirminės sudėties parakas buvo vadinamas dūminiu ir jo 1g sprogdamas išskirdavo 250cm³ dujų. XIX a. pradžioje išrastas bedūmis parakas, kurio pagrindinė sudėtis iš medvilnės apdorotos azoto rūgštimi, nitroceliuliozės, pridedant kamparo ir lakų. Bedūmio parako 1g. Sprogdamas išskiria 900cm³ dujų. Dabar naudojamo parako sudėtis patobulėjusi ir iki galo nėra skelbiama, nes tai valstybinė paslaptis.

Šoviniai Šovinio sudedamosios dalys: kulka, gilzė su paraku, kapsulė.

KULKOS Paprastos švininės – naudojamos mažiems šautuvams, sportiniams šautuvams, plakuotos kulkos – kulkos švinine šerdimi padengtos kitos rūšies metalo apvalkalu, TAMPAK kulkos – tai švino kulkos dengtos įvairių metalo lydiniu, kuris greit oksiduojasi ir pajuoduoja. Tokios kulkos yra atsparesnės deformacijai ir labiau žalojanti taikinį nei gryno švino kulkos, specialios paskirties kulkos – dažniausiai plakuotos, kurios viduje gali būti švinas arba kitos medžiagos (pvz. sprogstamosios), arba kulkos, kurių kapsulė iššovimo metu, nuo parako sprogimo užsidega, trasuojančios kulkos – kurios šūvio metu matomos kaip liepsnelės. Šios kulkos nurodo šaudymo kryptį, sprogstančios kulkos – jų viduje yra sprogstamosios medžiagos, kuri sprogsta kulkai pataikius į taikinį, kai kulka staigiai praranda savo greitį, Apnuodytos kulkos – kapsulėje turinčios nuodingų medžiagų.

KULKŲ MARKIRACIJA (ŽYMĖJIMAS) žymimas kulkų smaigalys arba dugnelis: Padegančios kulkos – ištisai raudonos spalvos, Trasuojančios kulkos – raudonos spalvos dryželiais, Šarvus pramušančios kulkos – juodos spalvos. Kulkos skiriasi ir pagal savo formą. Kulkos “Dum-Dum” – jų viršūnė įstrižai buka, kaip nusklemta. Šios kulkos buvo sukonstruotos Indijoje. Kulkos pataikiusios į kūną pradeda viduje vartytis tokiu būdu kanale palikdama “faršą”.

GINKLŲ KLASIFIKACIJA pagal paskirtį: koviniai, sportiniai, medžiokliniai, specialios paskirties, defektiniai, Savo gamybos. Pagal vamzdžio ilgį: trumpavamzdžiai – iki 25cm ilgio, Ilgavamzdžiai.

GINKLŲ KLASIFIKACIJA Pagal vamzdžio vidinį paviršių: lygiavamzdžiai – medžiokliniai, specialios paskirties (raketiniai pistoletai), graižtiniai – kai graižtros išsidėsto vamzdžio viduje išilgai. Pagal kalibrą – tai atstumas tarp dviejų priešingų laukų (matas mm).

ŠŪVIO ŽALOJANTYS FAKTORIAI pagrindinis faktorius – kulka. suspaustas oras prieš kulką, kuris šaunant iš arti aplink žaizdą gali palikti nubrozdinimą, parako degimo produktai: liepsna, parako dujos, suodžiai, nesudegusio parako dalelės.

ŠŪVIO ŽALOJANTYS FAKTORIAI Kulkos žalojantis poveikis priklauso nuo jos kinetinės energijos, kuris apskaičiuojamas: KE = mv²/2 , kur pagrindinis veiksnys yra greitis, nes kulkos masė nėra didelė (nuo 1g iki 5g). Greitį nulemia sprogusios parako dujos, kurioms sprogstant gali susidaryti nuo 1000 iki 3000 atmosferų slėgis. Ties ginklo vamzdžio galu šaunant iš “Makarov” pistoleto (9mm) kulka lekia 300m/s, šaunant iš “Kalašnikov” – 700m/s. Kulkos žalojantis poveikis kontakto metu su taikiniu didelis dar ir todėl, kad maža kulka kontakto metu į mažą plotą perduoda labai didelį energijos poveikį, kuris kontakto vietoje audinius spaudžia, plėšo, dalis atplėštų audinių stumiami priekin. Kulkos skverbimosi metu suspaudimo banga išsiskiria į šalis. Kadangi tai įvyksta per labai trumpa laiką – išsivysto šokas.

Šautinių sužalojimų pažeidimas priklauso nuo faktorių: nuo perduodamos energijos, nuo energijos perdavimo laiko, nuo kontakto ploto, nuo kulkos padėties kontakto metu, nuo kulkos trajektorijos audiniuose, nuo kulkos būklės, antrinių sviedinių susidarymo ir jų poveikio aplinkiniams audiniams (pvz.: atskėlus kaulą, jo skeveldros juda ir žaloja aplinkinius audinius). Kulkos veikimo variantai: Hidrodinaminis – sprogstamasis, kulkai pataikius į skrandį ar šlapimo pūslę, jos perduodama kinetinė energija persiduoda į sieneles. Čia galioja Paskalio dėsnis – jei į kolbą pripiltą vandens stumiame stūmoklį, tai jėga pasiskirsto į sieneles ir indas sprogsta.

Kulkos veikimo variantai: Pramušamasis poveikis – esant pakankamai kulkos kinetinei energijai, kulka pataikiusi į kūną jame palieka kanalą ir išlekia iš kūno. Pleištinis poveikis – kai kulka pataikiusi į kūną dėl nepakankamos kinetinės energijos lieka kūne. Kontūzinis poveikis – kai dėl mažos kinetinės energijos kulka pataikiusi į kūną jo nepramuša, o atšoka palikdama ant kūno nubrozdinimą ar kraujosruvą.

Šautinė žaizda Šautinę žaizdą aprašė 1849m. Rusų – Turkų kare rusų chirurgas Piragovas. Šautinei žaizdai būdinga: Įėjimo žaizda, kuri susidaro išmušus kulkai audinius. Jos kraštai nelygūs, nesusiglaudžia, lieka audinių defektas. Žaizdos kraštuose susidaro 1-2mm pločio nubrozdinimai. Šiuos nubrozdinimus suformuoja kulkos platėjanti forma. Kulkai skverbiantis ji “apsitempia” minkštaisiais audiniais. Sutepimo ir metalizacijos apvadėlis apvadėlis.

Šautinės žaizdos kanalas Kanalas – tai kulkos skverbimosi kūne paliktas kanalas audiniuose. Kanale galima išskirti 3 zonas: pats kanalas, nekrozės zona, molekulinio sutrenkimo zona. Šios zonos susidaro dėl kulkos skverbimosi ir jos energijos perdavimo į šalis, kuris sukelia be kita ko ir vibraciją, gali būti pažeidžiami kapiliarai, sutrinka audinių kraujotaka, ko pasekoje išsivysto nekrozė ir gresia audinių supūliavimu. Šie pakitimai išryškėja po keliolikos dienų. Todėl šautinių sužalojimų gyjimas yra ilgas.

Šautinė išėjimo žaizda Susidaro išeinat kulkai iš kūno. Jos forma priklauso nuo to kaip išeina kulka. Jei ji išeina su kaulinėmis skeveldromis, aplink žaizdą bus daug mažesnių žaizdelių. Žaizdoje nebus išmuštų audinių. Jos kraštai susiglaus be trūkumo. Aplink žaizdą nebus nubrozdinimo apvalkalėlio.

Šūvio distancija Hermetiškai įrėmus vamzdį. Klasikiniai įėjimo žaizdos požymiai+liepsnos ir parako dalelių poveikis kanalo pradžioje, gilesniuose sluoksniuose (Tuano dėsnis)+ šūvio metu dujos prispaudžia oda prie vamzdžio galo ir lieka vamzdžio vaizdas aplink žaizdą (štancmarkė). Šūvis iš arti. Tai šūvis kai vamzdžio galas nesiekia taikinio, tačiau taikinį siekia šūvio faktoriai. Liepsna veikia 2-10cm atstumu nuo vamzdžio galo, 10-15cm atstumu veikia dujos, 50-70cm atstumu veikia suodžiai, 1-2m veikia parako dalelės. Šūvis iš toli. Šūvis kai taikinio nesiekia parako dalelės ir iki kol gali lėkti kulka. Iš “Kalašnikov” paleista kulka gali nulėkti iki 3km.

FIZIKINIŲ FAKTORIŲ POVEIKIS

Fizikiniai faktoriai Aukšta ir žema temperatūra Aukštas ir žemas slėgis Jonizuojantis spinduliavimas Elektros trauma

Aukštos temperatūros poveikis Bendras aukštos temperatūros poveikis a)hypertermija, kai aukšta temperatūra veikia visą kūną, b)saulės smūgis, kai aukšta temperatūra veikia galvą, Hypertermijos požymiai: -sausa oda, -oda rausvo atspalvio, -išsiplečia kapiliarai, -bendras silpnumas, -troškulys, -tachikardija, -kvėpavimo padažnėjimas, -mirtis – dėl širdies ir kraujagyslių kolapso ir dėl CNS pakenkimo, pasireiškia sąmonės netekimas, traukuliai, kliedesiai ir mirtis.

Aukštos temperatūros poveikis Vietinis poveikis – nudegimai. Nudegimų laipsniai, bendro kūno paviršiaus nudegimo apskaičiavimas. Prie didelių nudegimų plotų vystosi nudegiminė liga – šokas, toksemija (“užsiriša inkstai”)+infekcija-sepsis-mirtis. Požymiai rodantys, kad žmogus gaisro metu dar buvo gyvas: Boksininko poza, Kvėpavimo takų nudegimai, Suodžiai kvėpavimo takuose, Kiekybinis karboksihemoglobino nustatymas kraujyje, Gaisro metu žmogus saugodamas veidą refleksiškai susiraukia, o jam mirus raumenys atsipalaiduoja ir raukšlių vietose matome švarius dryželius – pes ancerinum. Sudeginti kūną reikia daug malkų ir kad visiškai jis sudegtų reikia deginti 8val. (Kauno krematoriume)

Žemos temperatūros poveikis Mechanizmas – veikiant žemai temperatūrai, suaktyvėja medžiagų apykaita, padažnėja širdies darbas, spazmuoja poodiniai kapiliarai. Kūnui atvėsus iki 27*-30*C, medžiagų apytaka, širdies darbas, kvėpavimas sulietėja, vystosi CNS slopinimas. Nukritus kūno temperatūrai iki 25*-22*C ištinka mirtis. Nušalimo laipsniai veikiant žemai temperatūrai vietiškai. Požymiai rodantys, kad žmogus buvo gyvas prieš mirštant nuo bendro kūno atvėsimo: Embrioninė kūno padėtis, Jei bandė šildytis, ant kūno bus įvairaus laipsnio nušalimų, Jei žmogus mirė ant ledo ar sniego, tai aplink kūną gali būti aptirpęs sniegas ar ledas, Žąsies oda, Tiriant – šviesiai rausvos spalvos lavondėmės, skrandžio gleivinėje Višnevskio dėmės, bendras glikogeno kiekio sumažėjimas organizme.

Elektros poveikis Pirmą kartą elektros trauma aprašyta 1860m. Elektros traumos sudaro 0,2% visų traumų. Mirtingumas nuo techninės elektros poveikio 2-3 %. Elektros traumos sunkumas priklauso nuo: - srovės pobūdžio, bendros organizmo būklės, Nuo sąlygų, kuriose veikė srovė. Srovės stiprumas matuojamas amperais (A). 2-3mA srovę žmogus pradeda jausti. 3,5-4,5mA - kontakto vietoje silpnas skausmas, lengvi pirštų traukuliai, 15mA- labai stiprus skausmas, negalima atgniaužti rankos, 100mA – mirtina. Įtampa (potencialų skirtumas) matuojamas voltais (V). Iki 24V nemirtina, mirtina 100-1500V įtampa.

Srovės tipas: kintama arba pastovi. Iki 500V pavojinga kintama srovė. Virš 500V pavojingesnė pastovi srovė. Pavojingiausia kintama srove 40-60Hz. Rozetėje 220V ir 50Hz. Elektros poveikis: Vietinis – terminis, mechaninis, sukelia audinių skysčių elektrolizę. Bendras – sutrinka gyvybinės funkcijos, ištinka šokas ir mirtis. Mirtis gali būti: Momentinė, Sulėtinta, Pertraukta, kai nutraukia srovės veikimą, bet po kurio laiko miršta. Vėlyva.

Elektros žymė Susidaro dėl vietinio elektros poveikio – tai nudegiminė žymė, rudo ar pilko atspalvio, mikroskopuojant stebimas vakalizuotos raginio sluoksnio ląstelės (įgauna verpstės formą). Dar vienas požymis prie elektros traumos – histologiškai tiriant tulžies pūslės sienelėje stebimas gleivinės ląstelių paburkimas.

Sužalojimai gamtine energija - žaibu Žaibo išlydis gali sukelti – nudegimus, nubrozdinimus, žaizda, kūno dalių amputaciją. Apžiūrint lavoną stebima “eglutė” dėl venų paralyžiaus, gali būti išsilydę sintetiniai rūbai, dėl sprogimo efekto gali plyšti ausų būgneliai.

Kintančio atmosferos slėgio poveikis Dažniausiai žaloja staigus slėgio pokytis. Trauma gali įvykti: aviacinės avarijos metu (dideliame aukštyje), povandeninio sporto metu, treniruojantis ar gydant barokameroje, aukštai kalnuose.

Aukšto slėgio poveikis Žmogaus kūnas turi daug vandens, todėl yra sunkiai suspaudžiamas. Jei slėgis vienodai kūną veikia iš visų pusių, tai kūnas nesuspaudžiamas. Žmogaus kūnas gali pakelti iki 60kg/mc². Vietinis (neatsargus elgesys, nelaimingi atsitikimai)– barotrauma. Barotrauma gali įvykti sprogimo metu, neatsargiai taikant endotrachėjinę narkozę ir dirbtinę plaučių ventiliaciją. Traumuojami plaučiai, klausos aparatas ir prienosiniai ančiai. Plaučiai traumuojami slėgiui pakitus (sumažėjus ar padidėjus) 80-120 mmHg, plaučiai plyšta, oras patenka į kraujotaką, įvyksta oro embolija ir ištinka staigi mirtis. Autopsijos metu kvėpavimo takuose randamas kraujas, plaučiai emfizematiški, su stambiomis kraujosruvomis parenchimoje. Mirtis dėl embolijos, rečiau – abipusio pneumotorakso, vėliau – pneumonijos. Stipri suspausto oro srovė, nukreipta į natūralias kūno angas – sužaloja atitinkamus organus, gali įvykti oro embolija.

Aukšto slėgio poveikis-2 Narai gali žūti po vandeniu, nes susidaro išorinio ir vidinio slėgio skirtumai. Ilgalaikis poveikis – apsinuodijimas deguonimi. Sukelia acidozę, plaučių edemą, hemolizinę edemą. Simptomai: silpnumas, pirštų galiukų tirpimas, sąmonės netekimas, traukuliai.

Aukšto slėgio poveikis-3 Giliai po vandeniu padidėja azoto slėgis, sukelia euforiją, ilgalaikio poveikio atveju – sukelia mirtį dėl kvėpavimo sustojimo. Euforiškas naras tampa neadekvatus – staiga išnyra, atsijungia nuo akvalango ir pan. Miršta dėl plaučių barotraumos arba nuskęsta.

Aukšto slėgio poveikis-4 Dekompresinė liga – staiga pereinant iš aukšto slėgio į normalų (kesoninė liga) arba iš normalaus į žemą (sprogstamoji dekompresija lėktuvo dehermetizacijos atveju). Azotas nesurišamas audiniuose, o jo eliminacijos greitis mažas, todėl susikaupia audiniuose dujų pavidalu – susidaro burbuliukai – oro embolija.

Žemo slėgio poveikis Žemo slėgio poveikis patiriamas kalnuose, kai sumažėja atmosferos ir deguonies parcialinis slėgiai. Organizmui ima trūkti deguonies ir pradeda vystytis aukštumų arba kalnų liga. Jos simptomai: Sujaudinimas, euforija, motorinis aktyvumas. Hipoksija, kuri dirgina receptorius ir vystosi hiperventiliacija. CO2 kraujyje koncentracija didėja – vystosi acidozė. Motorinį aktyvumą keičia nuovargis, mieguistumas, staigus raumenų silpnumas. Gali kraujuoti iš nosies ir ausų dėl padidėjusio kraujagyslių pralaidumui dėl acidozės poveikio. Pagalba: O2 inhaliacijos ir leisti alpinistą į apačią.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis 1895m. Rentgenas atrado skvarbiuosius spindulius, kuriuos pavadino X spinduliais. 1896m. Bekerelis atrado radioaktyvųjį uraną. 1898m. Kiuri atrado polonį ir radį. Jonizuojantys spinduliai yra: α, β, γ, rentgeno, neutronų ir protonų srautai. Jie sukelia aplinkos jonizaciją. γ ir rentgeno spinduliai, bei neutronų srautai – giliai prasiskverbiantys. α, β spinduliai – veikia paviršiuje ir didelės žalos nedaro.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-2 Skvarbieji spinduliai sukelia spindulinę ligą. Poveikis priklauso nuo dozės. Vietinis poveikis – radiaciniai nudegimai ir jų fazės: Slapta fazė; Hipereminė fazė – išryškėja lokali hiperemija; Paburkimo arba edemos fazė; Pūslių fazė; Pažeistų audinių nekrozės fazė; Ilgai negyjančios opos.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-3 Bendras jonizuojantis apšvitinimas sukelia spindulinę ligą. Priklausomai nuo dozės ŪSL skirstoma į laipsnius. Lengvo (I-ojo) laipsnio ūmi spindulinė liga (apšvitinimo dozė - 1-2 Gy; 100-200 radų) Pirminė reakcija būna pastebima maždaug 30-50 % atvejų, pokyčiai pasireiškia ne anksčiau kaip po 2-3 valandų. Atsiranda silpnas pykinimas, žmogus 1-2 kartus vemia. Pokyčiai praeina apšvitinimo dieną. Slaptasis periodas trunka 4-5 savaites, gali slinkti plaukai. Ryškių klinikinių simptomų periodu (5-7 savaitėmis) pasireiškia astenijos simptomai. Atsiranda periferinio kraujo pokyčių: sumažėja leukocitų (iki 1,5-3,0•109/l), trombocitų (iki 40-100•109/l), eritrocitų nusėdimo greitis padidėja (iki 10-25 mm/val.).       Šie pokyčiai paprastai išnyksta negydant.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-4 Vidutinio (II-ojo) laipsnio ūmi spindulinė liga (apšvitinimo dozė - 2-4 Gy; 200-400 radų) Pirminė reakcija prasideda po 1-2 val. (70-80 % atvejų), pasireiškia pykinimas, vemiama 2-3 kartus. Nukentėjusieji skundžiasi bendruoju silpnumu, kartais galima subfebrili temperatūra. Trukmė - 1 para.       Slaptasis periodas trunka 3-4 savaites.       Ryškių klinikinių simptomų periodas atsiranda 3-5 savaitėmis. Būklė sunkėja dėl kraujodaros organų slopinimo. Leukocitų kraujyje sumažėja iki 0,5-1,5•109/l, trombocitų - iki 20-40•109/l, pasireiškia agranuliocitozė, eritrocitų nusėdimo greitis padidėja iki 25-40 mm/val. Tokie pokyčiai silpnina imuninę organizmo sistemą. Bendroji būklė sunkėja, atsiranda asteninis sindromas, galimos infekcinės komplikacijos (angina, gingivitas, pneumonija ir kt.), atsiranda hemoraginis sindromas (kraujosrūvų).       Ligoniams reikia specializuotos medicinos pagalbos. Prognozė gana palanki.       Pasveikstama 2-ojo mėnesio pabaigoje.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-4 Sunkaus (III-ojo) laipsnio ūmi spindulinė liga (apšvitinimo dozė - 4-6 Gy; 400-600 radų) Pirminė reakcija pasireiškia po 20-40 min. daugkartiniu vėmimu, dideliu silpnumu. Kūno temperatūra - 38°C. Galima odos ir gleivinės hiperemija. Pirminė reakcija gali trukti 2 paras. Slaptasis periodas paprastai trunka 10-20 parų, tačiau jau pirmos savaitės pabaigoje gali atsirasti burnos gleivinės pažeidimų (gleivinės hiperemija ir erozija). 2-5 savaitėmis leukocitų sumažėja iki 0,1-0,5•109/l, trombocitų - iki 10-30•109/l, ENG būna 40-80 mm/val. Temperatūra pakyla ir laikosi ilgai. Atsiranda sunkių infekcinių komplikacijų bei hemoraginis sindromas. Pacientams reikia savalaikės specializuotos medicininos pagalbos. Prognozė - neaiški.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-5 Labai sunkaus (IV-ojo) laipsnio ŪSL (apšvitinimo dozė daugiau kaip 6 Gy; 600 radų)  Priklausomai nuo sugertosios dozės, klinikinės formos būna įvairios. Pereinamoji forma (apšvitinimo dozė 6-10 Gy; 600-1000 radų) Žarnyno (virškinamojo trakto pažeidimo) forma. Apšvitinimo dozė (10-20 Gy; 1000-2000 radų). Tokseminė forma (apšvitinimo dozė - 20-80 Gy; 2000-8000 radų). Cerebrinė forma (apšvitinimo dozė didesnė nei 80 Gy; 8000 radų).

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-6 Pereinamoji forma (apšvitinimo dozė 6-10 Gy; 600-1000 radų) Pažeidimo patogenezė - kraujo čiulpų pažeidimas, tačiau tuo pat metu atsiranda ir didelių virškinimo trakto pažeidimų, todėl ši forma vadinama pereinamąja tarp kaulų čiulpų ir virškinimo trakto (žarnyno) pažeidimų formų.       Pirminė reakcija pasireiškia po 20-30 min. pykinimu, nesustabdomu vėmimu, diarėja (viduriavimu), stipriu galvos skausmu, sąmonė gali būti pritemusi, galima odos ir gleivinės eritema. Kūno temperatūra - 38-39°C ir daugiau. Tokia būklė išsilaiko 3-4 paras.       Slaptojo periodo metu atsiranda nedidelis silpnumas, greitas nuovargis, burnos ir ryklės gleivinės pažeidimų.       8-12 paromis išryškėja žarnyno pažeidimai: viduriavimas, pykinimas, vėmimas. Tuo pačiu metu kraujyje nelieka neutrofilų ir trombocitų. Prognozė nepalanki. Miršta 90-100 % ligonių.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-7 Žarnyno (virškinamojo trakto pažeidimo) forma. Apšvitinimo dozė (10-20 Gy; 1000-2000 radų)  Pirminė reakcija būna ryški ir trunka 3-7 dienas. Per 15-30 min. atsiranda vėmimas, pilvo skausmai. Kūno temperatūra visada aukštesnė kaip 38°C. Galima odos eritema.       Slaptojo periodo metu, jau pirmą savaitę gali išopėti burnos ir ryklės gleivinė. Kūno temperatūra subfebrili, fekalijos normalios. Nuo 6-8 paros būklė staiga pablogėja: kūno temperatūra pakyla iki 39-40°C, vėl atsiranda stiprus pykinimas, pilvo skausmai, iš pradžių fekalijų gali nebūti, paskui pasireiškia profuzinė diarėja, išsivysto sunkūs burnos ir ryklės gleivinės pažeidimai. Tuo metu sumažėja leukocitų ir trombocitų skaičius.       Žmogus miršta po 8-15 parų nes stiprėja enteritas, žarnyno nepraeinamumas, sutrinka vandens ir elektrolitų apykaita, didėja širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumas.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-8 Tokseminė forma (apšvitinimo dozė - 20-80 Gy; 2000-8000 radų) Pirminė reakcija prasideda jau po 10-20 min., simptomai tokie patys, kaip ir pasireiškus žarnyno pažeidimo formai. Iškart po apšvitinimo galimas kolapsas, sąmonė neprarandama. 2-4 paromis ryškėja bendroji intoksikacija, hemodinamikos pokyčiai. Būklė sunki, pasireiškia stiprus bendrasis silpnumas, galvos skausmai, tachikardija, vėliau - oligurija, azotemija. 3-5 paromis trinka sąmonė, atsiranda meninginių (galvos smegenų dangalų dirginimo) simptomų, smegenų pabrinkimas.       Mirštama 4-7 dieną. Pakitimų kraujyje nebūna.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-9 Cerebrinė forma (apšvitinimo dozė didesnė nei 80 Gy; 8000 radų) Iškart po apspinduliavimo prasideda kolapsas, žmogus netenka sąmonės (tai gali trukti kelias dešimtis minučių). Atgavus sąmonę (o jei kolapso nebuvo, tai išsyk), prasideda nesustabdomas vėmimas ir viduriavimas.       Vėliau atsiranda apatija, sąmonės sutrikimų, smegenų pabrinkimo požymių, progresuoja hipotonija, atsiranda anurija.       Mirštama 1-3 parą. Pakitimų kraujyje neatsiranda.       Dozę ir ŪSL laipsnį galima nustatyti pagal pirminės reakcijos laiką.

Jonizuojančio spinduliavimo poveikis-9 Lėtinė spindulinė liga – veikiant mažoms dozėms ilgą laiką. Slopinama hemopoezė, išreikštas hemoraginis sindromas, imuniteto slopinimas, neretai – piktybiniai augliai, leukemijos. Kartais – difuzinis nervų sistemos pažeidimas, sukeliantis kacheksiją, asteninį sindromą, endokrinines ligas. Mirštama dėl infekcinių komplikacijų.