Antika Antikinė literatūra ir Šventasis Raštas Vadovė Virginija Kuzmickienė Alytaus Jotvingių gimnazija

Mitologija - tai kurios nors tautos ar tautų grupės mitų visuma. Europos ir kai kurių kitų tautų šeimos, vadinamųjų indoeuropiečių, mitologijoms būdinga trinarė sistema: jose išsiskiria dangaus, žemės ir požemio dievai, susiję su pagrindiniais senovės visuomenių luomais ir besirūpinantys atskiromis pasaulio bei žmogaus veiklos sritimis. Dievų, jų atstovaujamų gamtos galių bei visuomenės luomų santykiai buvo išreiškiami mitiniais pasakojimais. Klasikinėje graikų mitologijoje dangaus sričiai atstovauja griausmavaldis Dzeusas, žemės sričiai – deivės Hera, Demetra, požemio – Hefaistas, vandenų – Poseidonas.

Mitas Tai pasakojimas, aiškinantis pasaulio ir žmogaus prigimtį, įvairius būties reiškinius. Mitai pasakoja apie pirmapradžius įvykius , lemiančius visą dabartinę žmogaus ir pasaulio būtį: apie kosmosą, dievų, žmogaus kilmę, gyvenimo ir mirties paslaptį. Mitus senojoje kultūroje lydi ritualai (apeigos), simboliškai atkartojantys pirmykščius įvykius, dievų ir mitinių herojų atliktus žygius. Mitams būdinga ciklinė laiko sąvoka. Pasaulis mituose suvokiamas ne kaip kintantis, bet kaip amžinai kartojantis tam tikrą pirminį modelį. Mitų erdvė paprastai turi aiškų centrą, kosminę ašį, jungiančią pasaulio dalis ir įkūnijančią jo struktūrą. Šis centras gali pasireikšti medžio, stulpo, kalno, aukuro pavidalu. Mitų pasaulis griežtai padalytas į savą ir svetimą, į gerą ir blogą, į kosmosą ir chaosą. Mituose ypač reikšmingi kai kurie vaizdiniai, simboliai. Vanduo juose paprastai siejamas su vaisingumu, gyvybe. Ugnis mituose atitinka veržlųjį, kūrybingąjį pradą. Mitinę reikšmę turi tam tikri skaičiai (trys, devyni, dvylika).

Pasaulio ir dievų atsiradimas Iš pradžių buvo vien amžinas, tamsus Chaosas – gyvybės šaltinis. Viskas atsirado iš beribio Chaoso – visas pasaulis ir nemirtingieji dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė – Gaja. Plačiai nusidriekė ji, galinga, duodanti gyvybę viskam, kas gyvena ir auga joje. O giliai po Žeme, taip giliai, kaip toli nuo mūsų neaprėpiamas šviesus dangus, neišmatuojamoje gelmėje gimė niūrusis Tartaras – siaubinga bedugnė, kupina amžinos tamsos. Iš Chaoso gimė ir galingoji, viską atgaivinanti Meilė – Erotas. Beribis Chaosas pagimdė amžinąją Tamsą – Erebą ir tamsiąją Naktį – Niuktę. O iš Nakties ir Tamsos atsirado amžinoji Šviesa – Eteris ir džiaugsminga šviesi Diena – Hemera. Šviesa pasklido po pasaulį, naktis ir diena ėmė keisti viena kitą [...].

Antika Sąvoka antika reiškia senovės graikų romėnų bei šių abiejų tautų kultūrą ir apima laikotarpį nuo Mikėnų laikų (apie 1250 m. po Kr.) Iki Vakarų Romos imperijos žlugimo (476 m. Po Kr.). Antikinė kultūra garsėjo savo rašytiniais paminklais, architektūros statiniais, tapyba, skulptūra, mozaika. Ji turėjo didžiulį poveikį Europos civilizacijos raidai. Antikinėje literatūroje aprašyti žmonių poelgiai, biografijos jau nuo XIV-XVI a. tapo savotiškais prototipais vėlesnių laikų literatūrai, gyvenimo būdui, dorovinių normų sampratai. Senovės graikų, romėnų literatūros žanrai tampa modeliu vėlesnių laikų įvairių laikų literatūroms. Tradicinis literatūros skirstymas į epą, lyriką ir dramą susiformavo senovės Graikijoje.

Siužeto pagrindas paprastai būna didvyrių žygdarbiai. Epas Tai vienas seniausių graikų literatūros žanrų, hegzametrais pasakojantis apie herojų keliones, kovas, žmonių ir dievų santykius. Epu laikomas dažniausiai eiliuotas didelės apimties kūrinys arba kūrinių ciklas. Būdingas pakilus stilius, tipiški veikėjai, ramus, išsamus pasakojimas. Siužeto pagrindas paprastai būna didvyrių žygdarbiai. Pasakojime svarbiausia yra veiksmo ir veikėjų aprašymai, kurie jungiami su veikėjų pokalbiais ir palydimi pasakotojo komentarų. Vienas pagrindinių epinio pasakojimo ypatumų yra epinė distancija. Tai reiškia, kad pavaizduotas pasaulis skaitytojui atrodo buvęs praeityje, taigi atskirtas nuo jo kasdienės būties, todėl į jį žvelgiama tarsi iš šalies. Labiausiai paplitusi epinio pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu, kai nenurodoma nei kas pasakoja, nei pasakojimo aplinkybės. Pasakotojas tarsi iš šalies stebi veiksmo vietą ir veikėjų poelgius. (Pvz. Homero ,,Iliadoje’’ pasakotojas lengvai persikelia iš vienos kariaujančios stovyklos į kitą: žiūri, kas vyksta tai Achilo palapinėje, tai Trojos mieste, tai dievų buveinėje - Olimpo kalne. Tokio pobūdžio kūrinyje pasakotojas neabejoja savo žodžiais, tiksliai žino, kas buvo praeityje ir kas bus ateityje. Toks pasakotojas vadinamas visažiniu.

Homeras (gr. Ὅμηρος) – pirmasis Europos poetas Homeras (gr. Ὅμηρος) – pirmasis Europos poetas. Homeras sukūrė du epus: „Iliadą“ ir „Odisėją“, kurie yra svarbūs senovės graikų mitologijos šaltiniai. XVIII amžiuje suabejota jo autoryste, poemų vieningumu ir net poeto egzistavimu. Taip atsirado vadinamasis Homero klausimas. Vėliau būta įvairių nuomonių. Paskutiniais mūsų amžiaus dešimtmečiais dauguma tyrinėtojų įsitikinę, jog abi poemos sukurtos to paties autoriaus pagal vieningą planą, o kai kurie mano, kad poemos užrašytos paties Homero, kad jos nėra sakytinės kūrybos rezultatas. Jokių žinių apie Homero gyvenimą neišliko. Manoma, kad jis gyveno VIII a. pr. m. e.

Iliada Homerui priskiriamas epas apie Trojos karą, nors pats karas tėra tik konfrontacijos tarp karaliaus Agamemnono ir stipriausio graikų kariuomenės kario Achilo fonas. „Iliada“ laikoma seniausiu graikų ir tuo pačiu Vakarų literatūros kūriniu. Ji buvo parašyta hegzametru maždaug VIII a. pr. m. e. viduryje ir susideda iš 15 690 hegzametro eilučių. Odisėja Epinė poema, susidedanti iš 12 109 daktilinio hegzametro eilučių, padalinta į 24 himnus. Manoma, kad poema sukurta po ,,Iliados“, VIII a. pr. m. e. pabaigoje. „Odisėjoje“ pasakojama kaip po Trojos karo namo grįžta Odisėjas, Itakės karalius.

Ištrauka iš ,,Iliados’’ šeštosios giesmės Andromachė:[...]Hektorai! Man tu ir tėvas likai, ir močia mieloji, brolis vienintelis man ir vyras, it žiedas gražiausias. Būk gailestingas todėl ir nebeiki iš bokšto, sūnui našlaičiu neleisk ir žmonai našle pasilikti [...]. Hektoras: [...] O tu vargšele miela! Per daug dėl manęs nesisielok. Niekas prieš valią dievų manęs nenutrenks gi į Hadą. O nuo likimo nė vienas žmogus nėra dar pabėgęs, jokis bailys nei drąsuolis, jei kartą jis užgimė žemej. Eiki dabar tu namo ir savo darbais pasirūpink, staklėmis ir verpalais, tarnaičių žiūrėki, kad dirbtų, kas joms paskirta padirbt, o karas gi – reikalas vyrų, kas Ilione gyvena, o mano paties pirmutinio [...].

Kiti žymūs antikos graikų literatai Aischilas (arba Eschilas, 525-456 m. pr. m. e.; gr. Αισχυλος). Aischilas yra vadinamas tragedijos tėvu, nes suformavo tragediją kaip dramos veikalą, apvalydamas ją nuo lyrinių elementų. Jis vienas iš pirmųjų ir žymiausių graikų tragedijos kūrėjų, kartu su Sofokliu ir Euripidu. Jis įvedė antrąjį aktorių ir orchestroje jau galėjo vykti veikiančiųjų asmenų dialogas. Vėliau kūrė dramas trims aktoriams. Dramaturgas parašė apie 90 tragedijų, iš kurių iki mūsų laikų išliko tik 7. Žymiausia jo tragedija „Prikaltasis Prometėjas“. Kiti kūriniai „Persai“, „Orestėja“. 13 kartų tragikų varžybose jis buvo užėmęs pirmąją vietą. Sofoklis (496-406 m. pr. m. e.; gr. Σοφοκλης). Labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius. Jaunystėje pats vaidino savo dramose, paskui, nusilpus balsui, į orchestrą nebėjo. Daug mokinių, įskaitant ir Aristotelį, apibūdino Sofoklį kaip geriausią dramų rašytoją Antikiniame graikų teatre. Tačiau, nors Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš jų išliko tik 7. Žymiausios yra „Karalius Edipas“ ir „Antigonė“. Fragmentiškai išliko ir kelios Sofoklio satyros. Hesiodas (gr. Ἡσίοδος) – graikų poetas ir rapsodas, gyvenęs 700 m.pr. m. e. Poeto asmuo apipintas legendomis, kurios Hesiodą vaizduoja, kaip žmonių geradarį ir švietėją. Jo raštai yra pagrindinis senovės graikų mitologijos, žemdirbystės technikų, senovės graikų astronomijos šaltinis. Kūriniai: ,,Darbai ir Dienos” (poema, turėjo įtakos K. Donelaičio kūrybai), ,,Teogonija”. Aristofanas (Gr. Ἀριστοφάνης) (446-380 m.pr.m.e.) – žymiausias graikų komedijų kūrėjas.(„Debesys“, „Varlės“). Aristofano komedijas gana sunku suprasti, nes jos glaudžiai susijusios su to meto aktualijomis. Humoras komedijose gana šiurkštus, patys tekstai vulgaroki. Euripidas (gr. Εὐριπίδης, lot. Euripides, 480–406 m.pr.m.e.) – senovės Graikijos dramaturgas, naujosios Antikos tragedijos, kurioje vyrauja ne psichologija, o dieviška lemtis, atstovas. Euripidas buvo vienas iš trijų didžiųjų Atėnų tragikų, kartu su Aischilu ir Sofokliu. Lukianas (gr. Λουκιανός lot. Lucianus) (120 m.e.metais – 180 m.) – graikų rašytojas, satyrikas.

Žymūs Romos antikos literatai Publijus Vergilijus Maronas (70-19 m. pr. m. e.), žinomas kaip Vergilijus, žymiausias romėnų rašytojas, valstiečio sūnus Vergilijus gimė 70 m. pr. m. e. Italijos šiaurėje, netoli Mantujos miesto. Vergilijus rašė lėtai, apgalvodamas kiekvieną eilutę ir paliko 3 kūrinius, iš kurių svarbiausias yra herojinis epas „Eneida”. Visą gyvenimą jis domėjosi graikų filosofų teorijomis ir svajojo, parašęs šią poemą, daugiau nieko nebekurti, o atsidėti filosofijai. Bet parašęs „Eneidą”, bet dar jos neišleidęs, Vergilijus išvyko į kelionę po Graikiją, kur, apžiūrėdamas vieno miesto griuvėsius, susirgo. Pargabentas į Italiją, jis 19 m. pr. m. e. mirė uoste, vos tik išneštas iš laivo. Horacijus (Quintus Horatius Flaccus, 65 m. pr. m. e. gruodžio 8 – 8 m. lapkričio 27 d.) – vienas žymiausių lotynų kalba rašiusių poetų.Horacijus turėjo galimybę mokytis Romoje, o vėliau Atėnuose, kur domėjosi filosofija. Po trumpos karinės karjeros, grįžo prie civilinių darbų, dirbo notaru, laisvu laiku eiliavo. Horacijaus kūryba, daugiausiai parašyta hegzametru, buvo labai vertinama amžininkų ir Renesanso periodu. Publius Ovidius Naso (g. 43 pr. m. e. kovo 20 d., m. 17 m. arba vėliau) – romėnų poetas. Rašė eleginius kupletus. Jo poezijos temos buvo meilė, paliktos moterys ir mitologinės transformacijos. Jis rikiuojamas kartu su Vergilijumi ir Horacijumi kaip vienas iš trijų kanoninių romėnų literatūros poetų. Ovidijaus poezija buvo gausiai imituojama jau vėlyvosios Antikos ir Viduramžių metu, jis ilgai turėjo milžinišką įtaką Europos dailei ir literatūrai. Kūriniai: ,,Mylimieji”, ,,Meilės menas”, ,,Grožio menas”, ,,Metamorfozės”.

Ezopinė kalba. Senojoje graikų kultūroje susiformavo svarbi poetikos ir retorikos priemonė – alegorija. Tai reikšmės perkėlimo būdas. Alegorinė reikšmė gali turėti visas pasakojimas arba tik jo dalis. Graikų literatūroje populiarus buvo pasakėčios žanras, kuriame žmogaus būdo bruožai, poelgiai ir žmonių santykiai vaizduojami alegoriškai. Pasakėčia – tai pamokomosios (didaktinės) literatūros žanras, trumpas eiliuotas arba prozinis pasakojimas, paprastai baigiamas (kartais pradedamas) trumpa išvada – moralu, kuris paaiškina pagrindinę pasakėčios mintį. pasakėčių pradininku graikų literatūroje laikomas vergas Ezopas.

Išnykę draminiai žanrai: misterija ir moralitė. Šiuolaikinio teatro pradmenys antikinėje dramoje. Drama atsirado senovės Graikijoje iš apeiginių dievo Dioniso švenčių V a. pr. m. e. Pirmieji tragikai buvo Eschilas, Sofoklis ir Euripidas, pirmasis komediografas – Aristofanas. Svarbiausi dramos žanrai: tragedija, komedija ir tragikomedija. Baletas, opera, operetė – tai taip pat draminio žanro kūriniai. Periferiniai žanrai: farsas, ferija, intermedija, melodrama, tragikomedija, vodevilis ir kt. Išnykę draminiai žanrai: misterija ir moralitė.

Dramos bruožai Dramoje atskleidžiama buitinė, socialinė, etinė, psichologinė problematika. Kūrinyje vyrauja šeimos ir visuomenės, žmogaus ir tautos santykių, socialinės negerovės, tematikos. Dramos veiksmas rutuliojamas kalba (dialogais, monologais, replikomis) bei poelgiais. Kadangi dramos esmė yra veiksmas, o draminį veiksmą sudaro kova, tai turi būti bent dviejų asmenų susidūrimas, kuris išreiškiamas dialogu. Veikėjo kalba su savimi, kad atskleistų savo tikslus, norus ar sumanymus, vadinama monologu. Dramoje vienas asmuo yra svarbiausias – tai pagrindinis herojus ir jo vardu dažnai yra pavadinamas visas dramos kūrinys. Drama kartais pradedama prologu, kuriame papasakojama apie įvykius atsitikusius iki rodomo veiksmo pradžios. Atsitikimas, davęs pradžią draminei kovai, vadinamas dramos užuomazga. Veikėjo padėtis, kuri verčia pradėti kovą – draminė veikėjo padėtis. Draminė padėtis, vedanti prie dviejų interesų susidūrimo yra kolizija, o kovos sunkėjimas – intriga. Veikėjų padėties, priklausomai nuo intrigos, pasikeitimai – peripetijos. Rezultatas – dramos atomazga. Pabaigoje kartais yra epilogas, kuris supažindina su tolimesniu veikėjų likimu. Tarp atskirų dramos veiksmų būna pertraukos, reikalingos pakeisti scenoje dekoracijas, duoti laiko artistams persirengti.

Kiekvienas draminis veikalas skirstomas skyriais, vadinamais aktais ar veiksmais. Kiekvienas aktas turi duoti užbaigtą draminės kovos momentą. Aktų skaičius turi atitikti momentų skaičiui, kuriais išsemiama kova, atvaizduota veikale. Pagal šią schemą drama dalijama į tris veiksmus (arba aktus): užuomazga, vidurys (veiksmo eigą) ir pabaiga (atomazga). Veiksmai skirstomi scenomis, priklausomai nuo naujo veikėjo įėjimo į sceną ar išėjimo iš jos arba paveikslais, kai reikia parodyti veiksmus vienu metu vykstančius įvairiose vietose. Dramos turinys įkūnijamas scenoje matomais vaizdais. Sukuriamos dekoracijos, reikalingos figūros. Artistai, vaidindami veikiančius asmenis, savo išvaizdą pritaiko kostiumu ir grimu, vidinį sielos išgyvenimą išreiškia deklamacija, veido išraiška, judesiais ir mimika. Dvasinė būsena, kai susitapatinama su herojumi ir išgyvenamas ypatingas apsivalymo jausmas, nuo antikos laikų vadinamas katarsiu.

Iš Sofoklio ,,Antigonės” Likimas iškelia, likimas ir sužlugdo Laimingą lygiai kaip ir nelaimingąjį Ir, kas žadėta žmogui, nieks nepasakys. Teprisikrauna turtų, kiek tik nori, jis Ir tegyvena kaip karalius, bet jei laimės Jis neturės - tik dūmų vien šešėlis bus Gėrybės visos jo, su laime lyginant.

Šventasis Raštas arba Biblija Šventieji raštai - tai įvairių tautų rašytiniai šaltiniai, perteikiantys religinį pasaulėvaizdį. Europiečiams svarbiausia šventoji knyga yra senovės žydų ir krikščionių Šventasis Raštas arba Biblija. Biblija – knyga apie ypatingus Dievo ryšius su savo išrinktąja tauta. Biblijos dalys vadinamos Senuoju ir Naujuoju Testamentu. Biblija tikinčiam žmogui – tai pirmiausia Dievo Žodis, apreikštoji tiesa apie būties sąrangą, atskleidžianti ir žmogaus gyvenimo prasmės paslaptį. Biblija buvo pagrindas formuojantis Vakarų filosofijai, moralei, teisei ir kitoms gyvenimo sritims. Joje persipina įvairūs žanrai ir stiliai: kosmogoninis epas, istorinė, teisinė, filosofinė proza, pamokslai, pranašystės, biografijos laiškai, himnai, raudos, palyginimai ir patarlės.

Senasis Testamentas (46 knygos), susiklostęs iki V – VI a. pr. Kr Senasis Testamentas (46 knygos), susiklostęs iki V – VI a. pr. Kr., apima pasakojimus apie pasaulio sukūrimą, pirmuosius žmones, jų nuopuolį, išrinktosios žydų tautos istoriją ir Dievo santykius su ja, pranašų ištarmes, patarles, senovines giesmes (Giesmių giesmė).

Giesmių giesmė Tavo lūpomis laša medus, o nuotaka, medus ir pienas po tavo liežuviu, o kvapas tavųjų drabužių dvelkia tarsi Libanas [...]. Esi malonumų giraitė ir sodas, kur auga granatai ir saldžiausi vaisiai, baltažiedžių kekės ir nardas, nardo žiedai ir šafrano, ajeras ir cinamonas, pačios kvapniausios žolės ir visų stipriausios esencijos [...].

Naujasis Testamentas (27 knygos), užrašytas I-II a po Kr Naujasis Testamentas (27 knygos), užrašytas I-II a po Kr., - tai keturios evangelijos apie Senajame Testamente išpranašauto Mesijo (Išganytojo) Jėzaus Kristaus darbus ir jo mokymą, jo sekėjų – apaštalų veiklos aprašymai, apaštalų laiškai ir apreiškimas Jonui arba Apokalipsė, pranašystė apie būsimą pasaulio pabaigą.

Biblijos pagrindiniai kultūros topai Su Biblija susiję nepaprastai daug Europos kultūros ir literatūros topų (tai pastovios reikšmės literatūros, meno, kultūros motyvas, ženklas), tokių kaip Rojus, Pažadėtoji žemė, Nojaus arka, Sodoma ir Gomora, Apokalipsė, Trys Karaliai, trisdešimt sidabrinių, sūnus palaidūnas, Dovydo ir Galijoto kova, Babelio bokštas.

Darbą paruošė: Eglė Vikertaitė Raminta Kuzmickaitė Naudota informacija: XI-XII klasei literatūros vadovėlis 1 dalis, XI klasei literatūros vadovėlis 1 dalis, iliustracijos imtos iš google.lt