II skyrius Regionų ekonominio augimo teorijos

Παρουσίαση με θέμα: "II skyrius Regionų ekonominio augimo teorijos"— Μεταγράφημα παρουσίασης:

1 II skyrius Regionų ekonominio augimo teorijos
Modulis “Regionų ekonomika ir politika” II skyrius Regionų ekonominio augimo teorijos

2 TURINYS Regionų ekonominis augimas ir plėtra. Kas sąlygoja skirtingą regionų augimą? Paklausa ir pasiūla-pagrindiniai veiksniai. Miestų vaidmuo. Išoriniai/vidiniai veiksniai ir ryšiai. Eksportu pagrįsta teorija. Neoklasikinė teorija. Regionų divergencijos teorijos.

3 TURINYS Kaupiamojo priežastingumo teorijos. Augimo polių teorija. Tarpregioninė konvergencija. Išplėstas neoklasikinis modelis. Prekiniai mainai ir išteklių judėjimas. Lyginamųjų pranašumų teorija. NEG modeliai. Tarpregioninė migracija.

4 TURINYS Kapitalo judėjimas. Vidinės plėtros skatinimas. Vidinė plėtra ir klasterizacija.

5 REGIONŲ EKONOMINIS AUGIMAS IR PLĖTRA

6 AUGIMAS IR PLĖTRA Norint suprasti gan sudėtingus ekonominio augimo procesus regionuose, naudinga išskirti tris bazines aplinkybes, lemiančias sudėtingą ekonominių veiklų įsikūrimą vietovėje ir daugelį kitų vietinės ekonomikos problemų. Pirmoji iš šių aplinkybių atsiranda paprastai paaiškinant, kodėl verslo subjektai įsikurti pasirenka tą ar kitą vietovę.

7 AUGIMAS IR PLĖTRA Netolygus klimato, žemės, vandens ir kitų gamtinių išteklių pasiskirstymas padeda paaiškinti daugelio verslų vietovės pasirinkimą. Šiek tiek griežtesne terminologija visišką ar dalinį žemės ir kitų gamybos veiksnių nejudrumą galime apibrėžti kaip vieną svarbiausių paaiškinimų, kas yra kur. Šis nejudrumas ir sudaro pagrindinį lyginamąjį pranašumą, kuriuo įvairūs regionai pasinaudoja specializuodamiesi gamyboje ir prekyboje.

8 AUGIMAS IR PLĖTRA Ekonominių veiklų pasiskirstymą teritorijoje nulemia ne tik esamas natūralių išteklių pasiskirstymas, bet kiti tiek pat svarbūs veiksniai. Žinomos dar dvi ribojančios vietovės pasirinkimą aplinkybės: teritorinė koncentracija arba aglomeracijų ekonomika ir pervežimo kaštai.

9 AUGIMAS IR PLĖTRA Pastarosios dar žinomos mąsto ekonomikos arba nevisiškas gamybos veiksnių/kitų prekių/paslaugų dalomumas. Prekės/paslaugos nėra visiškai ar momentaliai judrios: transporto ir komunikacijų ir laiko kaštai kartais sudaro nemažą kainos dalį. Šie kaštai apriboja rinkos laisvę, pasinaudojant turimų natūralių išteklių ir aglomeracijų ekonomikos teikiamais pranašumais.

10 AUGIMAS IR PLĖTRA Vietinės ekonomikos problemų supratimas remiasi trimis pagrindinėmis aplinkybėmis: 1) esamų regione natūralių išteklių pranašumai, 2) koncentracijos teritorijoje ekonomika arba dažniau vartojama aglomeracijų ekonomika ir 3) transporto bei komunikacijų kaštais. Kalbant griežtesne terminologija: 1) nevisiškas veiksnių mobilumas, 2) nevisiškas dalomumas ir 3) nevisiškas prekių bei paslaugų mobilumas.

11 AUGIMAS IR PLĖTRA Ekonominis augimas, paprasčiausiai, reiškia produktų/paslaugų pateikiant vis daugiau, o plėtra apima ne tik šių apimčių didėjimą ir gausėjimą, bet ir vidinių ryšių/struktūros ir viešųjų institucijų keitimąsi. Plėtra reiškia ne paprastą augimą, bet perėjimą į kitą etapą, keičiantis vidinei struktūrai.

12 KAS SĄLYGOJA SKIRTINGĄ AUGIMĄ?

13 SKIRTINGAS AUGIMAS Regionų augimas ir pokyčiai apima visą kompleksą sąveikų tarp ekonominių veiklų. Sunku išskirti kurią nors vieną konkrečią šių pokyčių priežastį. Ypač svarbi išorinė paklausa regiono produkcijos eksportui, reikšminga ir jo darbo, kitų vietinių gamybos išteklių pasiūla, jos paprastai laikomos pirminėmis varomosiomis jėgomis.

14 SKIRTINGAS AUGIMAS Kaupiamieji ir ribojantys efektai Tokie yra tiek vertikalūs, tiek papildantys ryšiai. Vietinės veiklos dėl išorinės aglomeracijų ekonomikos (papildančių ryšių išraiška) procesų traukia panašios prigimties firmas ir veiklas. Aglomeracijų ekonomikos procesai tai dar sustiprina, pritraukdami vis daugiau firmų ir veiklų. Tuo būdu tai ir sąlygoja netiesinį procesų pobūdį.

15 SKIRTINGAS AUGIMAS Kaupiamieji ir ribojantys efektai
Vertikalūs ryšiai patys savaime yra kaupiamojo pobūdžio. Jie kartu su papildančiais ryšiais, kurie yra vertikalių ryšių kombinacija, pasižymi save stiprinančiu charakteriu. Pirminis veiklos regione lygio postūmis sukelia tolesnį, stiprėjantį ta pačia kryptimi pokytį, įtraukia vis platesnį ratą kitų veiklų, įgaunant grandininės reakcijos pobūdį. Tai tinka tiek regiono augimui, tiek ekonominių veiklų jame mažėjimui.

16 SKIRTINGAS AUGIMAS Kaupiamieji ir ribojantys efektai
Dėl ko regionai nesiplečia „sprogstamuoju“ grandininės reakcijos būdu, o netgi pasuka išnykimo pusėn? Riboja horizontalūs ryšiai tarp veiklų, kurios savo poveikiu yra neigiamos arba vietovės požiūriu - atstumiančios. Kitaip tariant, veiklos regione visada konkuruoja dėl ribotų vietos išteklių (žemė, darbo jėga ir kiti), o, trumpuoju laikotarpiu, jei padidėjusi paklausa, pakelia šių išteklių kainą.

17 PASIŪLA/PAKLAUSA –PAGRINDINIAI PLĖTROS VEIKSNIAI

18 PASIŪLA/PAKLAUSA Viską apsprendžia paklausos/pasiūlos balansas. Visos veiklos regione reikalauja savo išteklių ir savo rinkos produkcijai realizuoti. Jei nagrinėjame paklausą, klausiame, iš kur ji ir kas ją sukelia, tada brėžiame jos pėdsakus regiono ekonominėje sistemoje. Tokiu atveju, pabrėžiami atgaliniai ryšiai tarp veiklų. Jie užtikrina paklausą kuriam nors produktui (tarkim, pieno), o jis sukelia paklausą jau kitoms veikloms (tarkim, plataus vartojimo prekėms/paslaugoms, naujiems darbuotojams...).

19 PASIŪLA/PAKLAUSA Atvirkščiai, jei regiono plėtrą aiškiname pasiūla, klausiame, iš kur ateina reikalingi ištekliai (mineraliniai, kapitalo, darbo ir kiti), kuriuo keliu tiekiami, kokiu būdu jie sukelia specifinės veiklos ar tiesiog konkurencingos produkcijos regione pasiūlą. Toks nagrinėjimo būdas pabrėžia „priekinius“ ryšius. Aišku, tinka abu būdai. Jie sudaro dvi vienos teorijos puses, įvertinant papildančius ir mąsto ekonomijos ryšius, kurie apima ir priekinius, ir atgalinius ryšius.

20 PASIŪLA/PAKLAUSA Balansu pagrįstos teorijos negali paaiškinti, kur prasideda procesai, bet jos padeda įvertinti jau vykstančius procesus. Regiono augime dalyvauja bent trys išorinių ryšių rūšys: prekyba arba prekių/paslaugų importas/eksportas regione, žmonių migracija, (tiek vartotojų, tiek darbuotojų), tarpregioninė kitų gamybos veiksnių „migracija“, ypač investicinio kapitalo. Ketvirtasis apima nacionalinės vyriausybės pajamų/mokesčių surinkimą ir išlaidas regione.

21 MIESTŲ VAIDMUO

22 MIESTŲ VAIDMUO Miestų vaidmuo didelis, jei apibūdinami netiesiniai aglomeracijų arba mazginės ekonomikos ryšiai. Jie yra regiono „akys ir ausys“, kai reikia suvokti išorinį pasaulį. „Užsieninės“ idėjos, prekės ir procedūros - tai didelis indėlis netgi moderniausių regionų ar miestų plėtroje, o tarpregioniniai mainai yra stiprūs augimo katalizatoriai. Ypač jie pastebimi besivystančiose šalyse, kur pagrindiniai miestai yra smarkiai panašūs į savo partnerius moderniose šalyse.

23 MIESTŲ VAIDMUO Miestai, ypač didieji su tolimais išoriniais santykiais, yra pagrindiniai inovacijų, naujos technikos, naujų produktų, naujų kompanijų židiniai. Juose sukoncentruoti imliausi naujiems produktams ir reikalavimams vartotojai ir tiekėjai. Jie teikia įvairių įgūdžių darbo jėgą ir platų papildomų paslaugų pasirinkimą. Tai gamintojams/paslaugų teikėjams iš karto leidžia pradėti veiklą nuo mažų, siaurai koncentruotų specializuotų funkcijų. Jie formuoja tokį socialinį/verslo klimatą, kur minimizuoti tradicijų/asmeninės inercijos trukdžiai, o iniciatyva/inovatyvumas tampa prestižinėmis savybėmis.

24 IŠORINIAI/VIDINIAI VEIKSNIAI
RYŠIAI

25 Plėtrą regionuose nulemia dviejų rūšių išorinės sąlygos:
VEIKSNIAI IR RYŠIAI Plėtrą regionuose nulemia dviejų rūšių išorinės sąlygos: paklausa regiono produkcijai, arba plačiau - išoriniai pajamų šaltiniai, regiono vietinių išteklių pasiūla gamybinėms veikloms. Šių veiksnių poveikį nulemia regiono teritorijos dydis/subrendimas/vertikalūs, horizontalūs/papildomi vidiniai ryšiai tarp veiklų.

26 VEIKSNIAI IR RYŠIAI Didelę įtaką eksporto paklausai turi gera regiono infrastruktūra: keliai, komunikacijos, uostai, kiti transporto mazgai. Spaudimas/subsidijos gali apsaugoti/atpiginti su importuojamomis į regioną prekėmis/medžiagomis grįžtantį transportą, pritraukti veiklas su stipriais priekiniais ryšiais, kurie savo ruožtu sukuria pasiūlos daugiklio efektą.

27 VEIKSNIAI IR RYŠIAI Darbo jėgos pasiūlos kokybė gali būti pagerinta įvairiomis lavinimo, kvalifikavimo ir perkvalifikavimo programomis, įvairių barjerų darbuotojų mobilumui ir technologiniams pokyčiams pašalinimu. Ribota žemė ir kiti natūralūs ištekliai regione gali būti valdomi taip, kad padidėtų jų įtaka našumui.

28 VEIKSNIAI IR RYŠIAI Vietines viešąsias paslaugas, kitus vietinius išteklius galima paversti efektingesniais. Netiesinius aglomeracijų ekonomikos procesus regione galima sustiprinti kitomis tinkamomis veiklomis, plėtojant viešąjį ir privatų sektorius, (pav. nauji prekybos centrai, tyrimų centrai, technologiniai parkai ir kita).

29 VEIKSNIAI IR RYŠIAI Pagrindiniai ekonominiai veikėjai ir jų sąveika regione supaprastintai pavaizduoti pav. Čia parodyti pagrindiniai ryšiai ir piniginiai srautai, ekonominė veikla padalijama tarp gyventojų, dažniausiai šeimų, ir verslo organizacijų.

30 1. Resursų rinka Verslas, pramonė, žemės ūkis Namų valdos, gyventojai
4. vietinės fin. institucijos c) tiesioginės investicijos kituose regionuose b) sandoriai su kitais regionais 3. ryšiai su išorinėmis firmomis a) vietinio verslo produkcija/paslaugos vietiniams gyventojams 2. Prekių rinka prekės/paslaugos mokėjimai 1. Resursų rinka darbo jėga/kapitalas/žemės vadyba uždarbis/palūkanos/pelnas investicijos santaupos d) finansiniai sandoriai su kitais regionais, atliekami ietinių finansinių institucijų e) išorinės investicijos į vietinį verslą Penkios vietinės rinkos resursų rinka prekių rinka ryšiai su išorinėmis firmomis vietinės finansinės organizacijos pasikeitimai su kitais regionais a,b,c,d,e

31 VEIKSNIAI IR RYŠIAI Tokiu būdu, galima išskirti penkias pagrindines rinkas: Išteklių rinka. Prekių rinka. Prekyba tarp firmų. Vietinis finansų sektorius. Mainai su išoriniu pasauliu.

32 VEIKSNIAI IR RYŠIAI Kokia yra pav. pavaizduotos pusiausvyros sąlyga? Piniginių įplaukų srautas regione lygus išlaidų srautui. Tada pajamų lygis bendruomenėje išlieka pastovus.

33 EKSPORTO BAZĖS TEORIJA

34 EKSPORTO BAZĖS TEORIJA
Ankstyviausios regionų augimo teorijos buvo neoklasikinės tarptautinės prekybos ir šalies ekonominio augimo teorijų modifikacijos. Regionai auga, gaudami pajamas mainuose, t.y. parduodami į išorę savo prekes/paslaugas, nes mainai regiono viduje yra tik lėšų perskirstymas, neskatinantis visuminio augimo.

35 EKSPORTO BAZĖS TEORIJA
Kitaip tariant, regiono ekonominį augimą apsprendžia išorinė paklausa regiono pateikiamiems produktams/paslaugoms ar tiesiog vietiniams ištekliams. Todėl šie metodai dar vadinami paklausos metodais. Laikui bėgant darbo jėgos ir kitų išteklių kainų skirtumai regionuose išnyks, nes pagrindiniai judantys gamybos veiksniai persikelia ten, kur jų vertė aukštesnė (didesnis darbo užmokestis, didesnė kapitalo graža). Ilgalaikėje perspektyvoje turėtų išnykti visi ekonominiai, socialiniai skirtumai tarp regionų.

36 EKSPORTO BAZĖS TEORIJA
Ankstyviausias ir iki šių dienų populiarus regionų ekonominio augimo paklausos metodas buvo eksportu pagrįsta teorija. Ji buvo suformuluota dar 1950–60m. Regionų augimą lemia jų reagavimas į išorinio pasaulio paklausą. Tai skatina augimą eksporto sektoriuje, kuris vadinamas baziniu. Kitas, nebazinis, sektorius reikalingas tik bazinio aptarnavimui.

37 EKSPORTO BAZĖS TEORIJA
Auga eksporto diversifikacija/gamybos veiksnių mobilumas, gamybos veiksniai laikui bėgant pasiskirsto visuose regionuose, taip užtikrindami tarpregioninę konvergenciją. Teorija susilaukė nemažai kritikos: modelis yra pritaikomas ilgesniam laikotarpiui ir ne visada gali būti pritaikytas trumpuoju laikotarpiu. Jei remsimės tik ilguoju laikotarpiu, tai modelis - tinkamas aiškinti regionų ekonominį augimą.

38 IŠORINIŲ VEIKSNIŲ TEORIJA

39 IŠORINIŲ VEIKSNIŲ TEORIJA
Pagrindinis skirtumas nuo eksportu pagrįstos teorijos – regionų augimą skatina investicijos į regionų gamybinius pajėgumus. Šios teorijos akstyvoji versija yra vadinama išorinių veiksnių teorija todėl, kad tokie veiksniai, kaip taupymo lygis, technologinis progresas ir gyventojų prieaugio tempas, yra nulemti išorėje.

40 IŠORINIŲ VEIKSNIŲ TEORIJA
Tarpregioninė konvergencija yra labiau tikėtina vėlesnėse šalies vystymosi stadijose: neišsivysčiusiose šalyse darbo jėgos migracija yra kintanti. Taip yra dėl skirtingų migracijos kaštų ir diskriminacinio požiūrio į atvykstančius darbuotojus, juos lyginant su vietiniais; tolygų kapitalo pasiskirstymą regionuose apsunkina turimi ištekliai, šakos masto ekonomija, neišsivysčiusi rinka; centrinės valdžios politika gali būti nukreipta į regionus, kurie yra politiškai mobilizuoti arba kuriuose ekonominis augimas sukuria papildomą investicijų poreikį.

41 KAUPIAMOJO PRIEŽASTINGUMO TEORIJA

42 KAUPIAMOJO PRIEŽASTINGUMO TEORIJA
Teorija teigia, neišsivystę regionai gali turėti naudos iš išsivysčiusių regionų. Šį efektą sukelia inovacijų atėjimas į regioną ir auganti eksporto rinka mažiau išsivysčiusių regionų produkcijai. Tačiau reikėtų paminėti ir priešingą efektą – darbo jėga ir kapitalas išteka iš silpnesnių regionų. Laisvoji prekyba tik dar labiau suaktyvina šiuos reiškinius ir toliau skatina išsivysčiusių regionų augimą bei vargingesnių dar spartesnį silpnėjimą.

43 KAUPIAMOJO PRIEŽASTINGUMO TEORIJA
Regionams, kurie anksčiau pradėjo industrializuotis, pirmiau pasiekia pranašumų tarptautinėje prekyboje. Atlyginimas visuose regionuose gali būti vienodas, tačiau efektyvus darbo užmokestis (faktinio darbo užmokesčio ir darbo produktyvumo santykis) yra mažesnis industriniuose regionuose būtent dėl masto ekonomijos. Mažesni regionai su mažesniu efektyviu darbo užmokesčiu gali pagaminti daugiau produkcijos, ir tai turi įtakos darbo užmokesčio mažėjimu. Augimas skatina pats save, t.y. Kaupiamasis augimas

44 POLIŲ MODELIS

45 POLIŲ MODELIS F. Peroux išskiria sąvoką – augimo polis. Tai - glaudus ryšys tarp įmonių ir pramonės šakų. Egzistuoja vadinamosios „stumiančiosios įmonės“, kurios vienaip ar kitaip yra susijusios su kitomis. Jos skatina augimą, tarpšakinį bendradarbiavimą, nuolat palaiko ryšį su kitomis panašiomis įmonėmis.

46 POLIŲ MODELIS Išsivystę regionai sukuria teigiamą „lašėjimo žemyn“ efektą neišsivysčiusiems regionams. Išsivystę regionai perka neišsivysčiusių regionų produkciją bei samdo pastarųjų darbo jėgą.

47 POLIŲ MODELIS Augimas gali sukurti ir nepalankų „poliarizacijos“ efektą dėl konkurencijos ir prekybos barjerų, kuriuos sukuria išsivystę regionai. Modelis teigia, kad „lašėjimo žemyn“ efektas viršys „poliarizacijos“ efektą, kadangi išaugs spaudimas patvirtinti ekonominę politiką, o ši kovotų su tuo spaudimu.

48 POLIŲ MODELIS J. Friedman išplėtojo centro – periferijos modelį. Jis teigė, kad augimas gali būti skatinamas iš išorės. Pabrėžiamas ir tarpregioninės migracijos poveikis pajamų konvergencijai tarp regionų.

49 POLIŲ MODELIS Regionai gali augti iki tokio masto, kol gamybos veiksniai pradeda riboti regiono sugebėjimą reaguoti į išaugusią eksporto paklausą. Didelės urbanizuotos teritorijos turi pirminį pranašumą konkurencinėje kovoje dėl augimo, dėl mažėjančių kaštų.

50 POLIŲ MODELIS Už centro ribų esantys regionai gali būti suskirstyti pagal jų ekonominės autonomijos laipsnį. Vadinamasis „išteklių pasienis“ – neišsivystę regionai. Jų patrauklumą lemia didelė nepanaudotų išteklių gausa. „Probleminės teritorijos“ – kaimiškos teritorijos, kurios turi problemų su nuolatiniu skurdu, yra priklausomos nuo centrinių regionų.

51 TARPREGIONINĖ KONVERGENCIJA

52 REGIONŲ KONVERGENCIJA
Neoklasikiniai augimo modeliai teigia, kad teritoriniai pajamų vienam gyventojui skirtumai ilgalaikėje perspektyvoje turi konverguoti. Tai vyksta todėl, kad kapitalas iš aukšto uždarbio regionų judės į regionus su pigesne darbo jėga, o darbo jėga migruos atvirkščia kryptimi tol, kol kapitalo ir darbo išteklių grąža susilygins. Atsiliekantys regionai gali turėti naudos iš pažangios technologijos įgyvendinimo.

53 REGIONŲ KONVERGENCIJA
Žinomos dviejų tipų konvergencijos: beta konvergencija arba β konvergencija ir sigma konvergencija arba σ konvergencija. β konvergencija vyksta, kai atsilikę regionai auga greičiau, nei turtingi regionai. σ konvergencija reiškia labiau sutartinį pajamų nelygybės matavimą ir yra pajamų/gyventojui dispersijos tarp regionų matas konkrečiu laiko momentu. Konvergencija vyksta, kai pajamų/gyventojui dispersija tarp regionų (nors nebūtinai tarp žmonių regionuose) su laiku mažėja.

54 REGIONŲ KONVERGENCIJA
Bendra daugelio konvergencijos tyrimų išvada būtų tokia: pajamų/gyv. regionuose konvergencija vyksta, bet labai lėtai. Tai tinka net ir JAV, kur veiksnių judėjimas tarp valstijų yra daug intensyvesnis nei Europoje. Tokiu būdu, neoklasikiniai augimo modeliai teisingai nurodo pajamų/gyventojui regionuose konvergenciją per ilgą laikotarpį, bet praktiniai matavimai parodo, jog ši konvergencija vyksta itin lėtai.

55 IŠPLĖSTAS NEOKLASIKINIS MODELIS

56 IŠPLĖSTAS NEOKLASIKINIS MODELIS
Pagrindinė tradicinio neoklasikinio plėtros modelio silpnybė yra prielaida, kad pagrindiniai veiksniai tarp regionų yra visiškai judrūs. Pagal šį modelį regioniniai darbo našumo skirtumai yra atitinkamų kapitalas/darbo jėga santykio skirtumų pasekmė. Visi šie skirtumai ilgainiui turi išnykti, nes kapitalas/darbo jėga juda į didžiausios grąžos regionus.

57 IŠPLĖSTAS NEOKLASIKINIS MODELIS
Tačiau neoklasikinis modelis negali paaiškinti, kodėl regioniniai darbo našumo skirtumai vis dėlto egzistuoja. Modelis pabrėžia technologijos įtaką augimui, bet ji jokio vaidmens nevaidina, nes naujausia technologija, kaip ir kiti veiksniai, yra visiškai judri ir tuo pačiu metu prieinama visiems regionams. Tačiau jeigu kapitalas/darbo jėga ir technologija nėra visiškai judrūs, prasmės netenka visas neoklasikinis aiškinimas.

58 IŠPLĖSTAS NEOKLASIKINIS MODELIS
Sutarta, kad naujos technologijos poveikį geriausiai atspindi investicijos į kapitalo atsargas, t.y. kapitalo atsargų didėjimas regione nulemia technologijos lygį jame. Naujausi tyrimai parodo itin svarbų žmogiško kapitalo vaidmenį gamybinėse sistemose. Žmogiškas kapitalas svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirma, žmogiško kapitalo atsargos regione apibūdina gebėjimus įsisavinti naujas technologijas. Antra, žmogiškas kapitalas yra labai svarbi gebėjimo regione kurti nuosavas technologines sistemas komponentė.

59 IŠPLĖSTAS NEOKLASIKINIS MODELIS
Regiono gebėjimas įdiegti ar sukurti savo technologinį progresą nėra tik gebėjimas investuoti į fizinį/žmogišką kapitalą. Techninė pažanga nėra tik paprasta investicija į mokslinius tyrimus/diegimą, ji reikalauja institucinės aplinkos, palankios naujų idėjų pritaikymui gamybinėse sistemose. Regioniniai techninės pažangos skirtumai kyla dėl institucinės aplinkos įvairovės regionuose.

60 IŠPLĖSTAS NEOKLASIKINIS MODELIS
Modelio modifikaciją galima išreikšti: Y/L= f (K/L, EXOG, ENDOG, HUMCAP), Y/L yra pagamintos produkcijos ir darbo jėgos santykis, K/L yra kapitalo ir darbo jėgos santykis, EXOG yra kapitalo atsargose išreikšta išorinė technologija, prieinama visiems regionams, ENDOG yra regione sukurta nuosava technologija, HUMCAP yra regiono gebėjimas perimti ir panaudoti naują technologiją, apibūdinama žmogiško kapitalo atsarga regione.

61 IŠPLĖSTAS NEOKLASIKINIS MODELIS
Pagrindinis šio metodo teiginys: paklausos regiono produkcijai yra pakankamai, jei ji nepatenkinta, tada būtų panaudotas bet kuris papildomai sukurtas produktas. Tada nepanaudoti ištekliai lems kainų mažėjimą, ištekliai bus panaudoti, o gauta produkcija parduota mažesnėmis kainomis.

62 PREKINIAI MAINAI IR IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS

63 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
Prekiniai mainai tarp regionų, yra naudingi, nes jie leidžia kiekvienam regionui visiškai panaudojant savo lyginamuosius pranašumus, specializuotis tose veiklose, kurioms jis pagal savo turimus išteklius geriausiai pasirengęs. Tokią regionų specializaciją riboja transporto kaštai, inercija, nežinojimas ir t.t.

64 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
Laisva prekyba tarp regionų sulygina prekių kainas/uždarbius/pajamas ir kapitalo grąžą. Tai vyksta todėl, kad regionas, kuriame, palyginus su darbo jėga, trūksta kapitalo, mainuose gali specializuotis darbui intensyvioje gamyboje. Iš regiono, kuriame kapitalo perteklius, galima importuoti kapitalui imlius produktus.

65 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
Lyginamųjų pranašumų modelis Jei regionai gamina prekes/paslaugas, turėdami tam lyginamųjų pranašumų, ir prekiauja kitomis prekėmis su kitais regionais, tai tokia specializacija/prekyba potencialiai gali duoti naudos abiem šalims. Lyginamųjų pranašumų teorija kritikuojama dėl keturių pagrindinių dalykų.

66 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
Kritika Pirma, empiriniai tyrimai nepatvirtino išvados, kad šalys/regionai importuoja gaminius, reikalaujančius išteklių, kurių trūksta vietoje. Antra, regionas gali nesinaudoti savo lyginamaisiais pranašumais, nes trūksta mechanizmų ir institucijų, reikalingų tokiai specializacijai. Trečia, ši teorija iš esmės yra statinė, nes šalys gali kurį laiką gaminti produktus/paslaugas, patirdamos lyginamųjų nuostolių, nes siekia sukurti savus lyginamuosius pranašumus. Galiausiai laisva prekyba gali atnešti naudos kiekvienai dalyvaujančiai šaliai, bet ji gali nepraturtinti visų piliečių tose šalyse.

67 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
Prekybos pramonės viduje teorija. Regionai susitelkia gaminti sėkmingai eksportuojamus gaminius, mainais gaudami įvairius jiems reikalingus gaminius. Didelę mainų dalį sudaro itin panašūs gaminiai, t.y. regionų prekyba pramonės viduje. Tokių mainų ištakomis yra prekybos procesuose kylantys nukrypimai nuo tobulos konkurencijos.

68 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
Prekybos pramonės viduje teorija. Prekinius mainus pramonės viduje nulemia dvi jėgos: šiuolaikinių vartotojų noras turėti plačią prekių pasirinkimo įvairovę ir mąsto ekonomika įmonių lygmenyje. Prekyba pramonės viduje apima du skirtingus gaminių srautus. Pirmasis horizontalus srautas apima identiškus savo funkcijomis, techninėmis charakteristikomis. Antrasis vertikalus, kai regionai/šalys apsikeičia tos pačios pramonės šakos, bet skirtingos kokybės ir skirtingų gamybos etapų gaminiais.

69 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
NEG modeliai Naujosios geografijos modeliai ne tik apibūdina varomasias regiono augimo jėgas, bet ir modeliuoja tolesnes plėtros kryptis ir eigą. Dinaminius pokyčius teigia pastoviai mažėjantys transporto kaštai. Tai užtikrina vietinės infrastruktūros gerinimas/technologinių naujovių pritaikymas/mažėjantys tarifai/kiti ne tarifiniai barjerai.

70 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
NEG modeliai Procesas nėra tolygus, nes pramonės veikia ne tik palankios įcentrinės, bet ir nepalankios išcentrinės jėgos. Gali būti išskiriamos trys įcentrinės jėgos: rinkos dydžio poveikis, darbo rinkos prisotinimas ir grynieji išoriniai palankūs efektai . Trys išcentrinės jėgos: nejudrūs gamybos veiksniai, žemės kaina ir grynieji išoriniai nepalankūs efektai.

71 PREKINIAI MAINAI, IŠTEKLIŲ JUDĖJIMAS
NEG modeliai NEG modeliai dar tik pradedami naudoti. Suprantama, jog laisva prekyba ir gamybos veiksnių judėjimas tik iš dalies sprendžia problemas. Laisvam žmonių/kapitalo judėjimui dar egzistuoja tam tikrų barjerų, todėl tolesniam veiksnių išsilyginimui dar lieka nepanaudotų ir kitų paskatų.

72 ŽMONIŲ MIGRACIJA IR KAPITALO JUDĖJIMAS

73 ŽMONIŲ MIGRACIJA Darbininkų migracija susijusi su gilesnėmis nei paprastas pasiūlos kitimas priežąstimis. Migracija yra išstumiančiųjų jėgų regione, iš kurio migruojama, ir pritraukiančiųjų jėgų regione sąveikos rezultatas. Ne visada gyvenimo būdo pakeitimo priežastis būna tik darbo užmokestis.

74 ŽMONIŲ MIGRACIJA Galima paminėti tris svarbiausias modelio išvadas: migracija į didesnio uždarbio miestus gali neskatinti greitai sulyginti uždarbius, miestui plečiantis, gali didėti ir vidutinis uždarbis, ir nedarbas, gali būti sunku sustabdyti nedarbo didėjimą augančio uždarbio, bet atviruose migracijai regionuose.

75 ŽMONIŲ MIGRACIJA Be migracijos kaštų sumažinimo nueito kelio efektas turi ir kitus svarbius padarinius: Pirma, migrantų srautas, mažėjant migracijos kaštams ir skatinant papildomą migraciją, gali būti pats save palaikantis. Antra, nueitas kelias gali skatinti abipusę migraciją, t.y. gali būti stebima ir žymi atvirkštinė grįžtamoji migracija.

76 KAPITALO JUDĖJIMAS Kapitalo mobilumui taikomos tokios pačios pastabos, kaip darbo išteklių mobilumui. Perspektyvi kapitalo grąža yra didžiausias kapitalo judėjimą nustatantis veiksnys, o inercija, palankių aplinkybių nežinojimas ar socialinė distancija lygiai taip pat riboja kapitalo judėjimą, kaip ir žmonių migracijos atveju.

77 KAPITALO JUDĖJIMAS Svarbiausias kapitalo/darbo išteklių migracijos procesų skirtumas yra tai, kad didžiausia kapitalo dalis turi „nugrimzti“, t.y. būti investuota kietoje formoje (pastatai, vietovės infrastruktūros modernizacija, gamybos įranga ir kita). Taigi, šis fizinis kapitalas yra nejudantis. Kapitalo judėjimas, tokiu būdu, apima: 1) naujai sukurtą ir laukiantį investavimo galimybės į nejudamą turtą kapitalą ir 2) darbinį kapitalą bei kitus laisvai perduodamus fondus, lėšas, kurios ir sudaro terpregioninį kapitalo judrumą.

78 KAPITALO JUDĖJIMAS Mąsto ir aglomeracijų ekonomika abiem atvejais irgi turi panašų poveikį: Kapitalo/darbo ištekliams labai patrauklią vietovę jie gali niekada nepasiekti dėl didesnių pradinių operacijų kainų ar nepakankamai nusistovėjusių ryšių tarp įmonių slenksčio. Ryšį tarp kapitalo/darbo išteklių srautų veikia būdas, kuriuo šie veiksniai kombinuojami gaminant produkciją. Gamybos procese šie ištekliai gali pakeisti vienas kitą, jei, priklausomai nuo to, kuris yra pigesnis, galima pasirinkti tarp kapitalui imlios ir darbui imlios technologijų.

79 KAPITALO JUDĖJIMAS Prekybos ir veiksnių judėjimo įtaka regiono struktūriniams skirtumams dažnai gali būti priešinga. Prekyba pati savaime skatina regiono specializaciją ir tuo regione plečia struktūrinius skirtumus. Kapitalo/darbo išteklių judėjimas silpnina vieną iš specializacijos bazių, t.y. santykinę kapitalo ir darbo išteklių pasiūlą, ir, tokiu būdu, skatina struktūrinių skirtumų regione mažėjimą. Nejudami regiono ištekliai gamybos procese papildo kapitalo/darbo išteklius, jais paremta regiono specializacija ir struktūrinė diferenciacija apima ir stipresnį tarpregioninį kapitalo bei darbo išteklių mobilumą.

80 VIDINĖS PLĖTROS SKATINIMAS

81 INVESTICIJOS Valstybės subsidijos proporcingos vietinių išlaidų lygiui ir fiksuotos, siaurai tikslinės ar skirtos platesniems tikslams įgyvendinti. Proporcingos vietinėms išlaidoms subsidijos skatina konkrečią veiklą ir sąlygoja vietinių apyvartos mokesčių padidėjimą. Ši finansavimo rūšis tinkamiausia skatinti ekonominę plėtrą, lankstesnį viešąjį administravimą, tikslesnius vietinius sprendimus.

82 INVESTICIJOS Atvirkščiai, fiskalinėms deformacijoms ištaisyti tinkamesnis fiksuotas finansavimas. Platesnių tikslų/programų finansavimas taip pat skatina plėsti vietinę savivaldą, todėl ta pati suma yra efektyvesnė nei tikslinės valstybės investicijos. Lygiai taip pat reikalingos ir užsienio investicijos, ypač atnešančios naujas, brangias technologijas, kurių neįmanoma vietoje sukurti.

83 INVESTICIJOS Užsienio investicijos šalia neabejotinų privalumų dažnai kritikuojamos dėl daugelio dalykų: finansinių, technologinių, ryšių su vietos ekonomika stokos ir pažeidžiamumo uždarant savo filialus. Norint greito efekto, alternatyvos užsienio investicijoms nėra. Jos yra naujų darbo vietų, rinkų, sėkmės garantas.

84 INVESTICIJOS Bet naujai sukurtos darbo vietos – dar ne viskas, nes dideli tarptautinių kompanijų filialai dažniausiai ilgai neišsilaiko, jie labai priklauso nuo lengvatų ir subsidijų. Tinkamiausia alternatyva yra judėti lėčiau, bet savo pastangomis: finansuoti savo projektus, geriausiai panaudojančius vieinius išteklius, pagerinti paskolų įmonėms ir rizikos kapitalo prieinamumą, teikti diferencijuotas valstybės paramos formas.

85 TECHNOLOGIJOS IR INOVACIJOS
Vienas svarbiausių vietinį verslą regione skatinančių veiksnių yra mokslinių tyrimų/naujų technologijų diegimas. Tačiau be akivaizdžių privalumų galima pastebėti ir savotiškus spąstus, į kuriuos patenkama beatodairiškai kopijuojant ir įgyvendinant naujausius technologijos pasiekimus.

86 TECHNOLOGIJOS IR INOVACIJOS
Technologinės naujovės turi atitikti esminius regionų poreikius/siekius/meistriškumą/idėjas ir galimybes, būdamos vienos iš priemonių pridėtinei vertei kaupti, bet pačios neturėdamos tapti galutiniu tikslu. Inovacijos nustato atnaujinamos produkcijos rūšį. Technologijos perdavimas bus efektyvesnis regiono viduje ar tarp panašių regionų, nei tarp išvystytos ir neišvystytos vietinės ekonomikos regionų. Jei technologija perkama iš turtingų šalių, tai įdiegiama regionuose, kur didelės pajamos, profesionali darbo jėga ir gausus realus ir finansinis kapitalas.

87 VERSLUMAS Smulkaus ir vidutinio verslo sektorius, jo plėtra, neabejotinai, turi labai didelę reikšmę ekonomikos vystymui visoje šalyje, atskiruose regionuose. Regionuose, kur aktyvūs verslininkai, daug mažesnis nedarbo lygis. Palankios sąlygos smulkioms įmonėms skatina kurtis naujas darbo vietas, gauti didesnes pajamas, akivaizdžiai kyla rajono gerovė.

88 VERSLUMAS Mažos įmonės panaudoja materialius/žmogiškuosius išteklius, kurie kitu atveju liktų nepanaudoti. Tokių įmonių lankstumas leidžia greitai reaguoti į paklausos ir technologijų pasikeitimus, jos labai svarbios diegiant inovacijas, įsisavinant naujus gamybos procesus/rinkas, kuriuos vėliau platesniu mastu perima didelės įmonės. Mažosios įmonės, skverbdamosios į stambiųjų konkurentų užimtas rinkas bei užpildydamos neįsisavintas nišas, palaiko bendrą konkurencijos lygį.

89 VERSLUMAS Kokie veiksniai nulemia verslumo skirtumus regionuose? Žinomi 5 veiksniai: Kreditavimas. Ekspertai dažnai pabrėžia didelį finansavimo stokos poveikį visoms verslumo formoms. Lavinimas. Verslumui labai svarbus faktorius. Palanki kultūrinė aplinka. kultūriniai veiksniai ir sąlygos turi nemažą įtaką verslumui. Valstybinės programos. Gerai parengtos valstybinės paramos programos gali stipriai paskatinti vietos verslą.

90 KLASTERIAI Regioninis klasteris – tai geografiškai apibrėžtas nepriklausomų įmonių susitelkimas, apibendrina senesnes sąvokas, kaip pramoninis rajonas, specializuoti pramonės šakų susiliejimai ir vietinės gamybos sistemos. Tinklų koncepcija dažniausiai naudojama apibūdinti specifines valdymo formas paremtas socialiniais ryšiais, pasitikėjimu ir dalijimusi papildomai resursais, tai yra tipiška daugeliui regioninių klasterių.

91 KLASTERIAI Socialiniai ryšiai yra vienas svarbiausių kanalų, kuriais plinta informacija, o geografinis artumas palengvina darbą kuriant patikimus socialinius tinklus. Regioninė inovacijų sistema apima specializuotus įmonių klasterius, remiamus išvystytos tiekėjų, mokslo-žinių bei technologijų sklaidos organizacijų infrastruktūros, kurios pajungia savo paslaugas būtent to specifinio regiono dominuojančiai pramonės šakai.

92 KLASTERIAI Pilna regioninė inovacijų sistema taip pat apima: bendradarbiavimą/inovacijų veiklą tarp įmonių ir organizacijų, kaip universitetai, koledžai, apmokymo organizacijos, tyrimų ir plėtros institutai, technologijų perkėlimo agentūros, verslo asociacijos bei finansinės institucijos.

93 KLASTERIAI Tyrimai įvairiose šalyse parodė, kad didžiausią poveikį sėkmingai klasterio plėtrai turi „sėkmės veiksniai“: bendradarbiavimo ir partnerystės tinklai, stipri kvalifikacijos kėlimo ir tyrimų/inovacijų įdiegimo bazė. Ribojančios sąlygos: silpna infrastruktūra, sunkiai prieinamos finansinio kapitalo, technologijų, inovacijų paslaugos, regiono uždarumas ir izoliacija, žemas išsilavinimo lygis, žema darbo išteklių kvalifikacija, nėra vietinių talentų, antreprenerių stoka, pasenusi, stipriai hierarchinė vietinės pramonės struktūra.

94 TĘSINYS KITĄ PASKAITĄ