23 paskaita. Monopolija 23.1 Pelno maksimizavimas 23.2 Tiesinė paklausos kreivė ir monopolija 23.3 Kaštų priedo kainodara 23.4 Monopolijos neefektyvumas 23.5 Monopolijos perteklinis nuostolis 23.6 Natūralioji monopolija 23.7 Kodėl atsiranda monopolijos?

Įvadas Ankstesnėse paskaitose nagrinėjome konkurencinės šakos elgseną. Tokia rinkos sandara dažniausiai pasitaiko, kai yra daug mažų firmų. Šioje paskaitoje pažvelgsime į kitą kraštutinumą - gvildensime rinkos sandarą, kai šakoje yra tik viena firma, - monopoliją. Labai neįtikėtina, kad firma, esanti rinkoje viena, paklustų jos nustatytai kainai. Firma suvoks savo įtaką rinkos kainai ir pasirinks tokį kainos bei kiekio derinį, kad gautų kuo didesnį pelną.

Įvadas (2) Žinoma, kainos ir gamybos apimties ji negali pasirinkti nepriklausomai - esant kiekvienai kainai monopolija gali parduoti tik tiek, kiek sutiks rinka. Esant aukštai kainai pavyks parduoti tik mažą kiekį. Monopolisto galimybes, renkantis kainą ir kiekį, apribos vartotojų paklausa. Galime įsivaizduoti, kad monopolistas renkasi kainą, o vartotojai - kiek prekės jie pirks esant tokiai kainai. Kita vertus, galime tarti, jog monopolistas pasirenka kiekį, o vartotojai nusprendžia, pagal kokią kainą jie sutiktų sumokėti už tokį gaminio kiekį. Pirmasis metodas turbūt įprastesnis, bet antrasis patogesnis analitiškai. Tačiau abu metodai yra lygiaverčiai juos taikant teisingai.

Pelno maksimizavimas Iš pradžių išnagrinėsime monopolisto pelno maksimizavimo uždavinį. Atvirkštinę rinkos paklausos funkciją pažymėkime p(y), monopolisto kaštų funkciją - c(y), pajamų funkciją - r(y) = p(y)y ir galėsime užrašyti tokį pelno maksimizavimo uždavinį: Šio uždavinio optimalumo sąlyga yra paprasta - ribinės pajamos privalo būti lygios ribiniams kaštams esant optimaliai gamybos apimčiai. Jei ribiniai kaštai viršytų ribines pajamas, tai gamybos apimtį apsimokėtų sumažinti, nes sutaupyti kaštai viršytų prarastas pajamas. Jei ribinės pajamos viršytų ribinius kaštus, tai gamybos apimtį apsimokėtų padidinti. Vienintelis taškas, neduodantis paskatos firmai keisti gamybos apimtį, yra taškas, kuriame ribinės pajamos ir ribiniai kaštai susilygina.

Pelno maksimizavimas (2) Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip: MR = MC arba Tokia pati MR = MC sąlyga turi galioti ir konkurencinei firmai. Tik tuo atveju ribinės pajamos yra lygios kainai ir sąlyga pavirsta kainos bei ribinių kaštų lygybe.

Pelno maksimizavimas (3) Ribinės monopolisto pajamos yra šiek tiek sudėtingesnės. Monopolisto sprendimas padidinti gamybos apimtį Δy dydžiu pelnui daro du poveikius. Pirmiausia jis gauna daugiau pΔy pajamų, nes daugiau parduoda, tačiau kainą sumažina Δp dydžiu ir visą prekės kiekį parduoda pagal šią mažesnę kainą. Taigi gamybos apimties Δy pokyčio pilnasis poveikis pajamoms yra Δr = pΔy + yΔp, o ribinės pajamos - pajamų pokyčio ir gamybos apimties pokyčio santykis:

Pelno maksimizavimas (4) Dar įsivaizduokime, kad gamybos apimtį ir kainą monopolistas renkasi tuo pat metu - žinoma, atsižvelgdamas į paklausos kreivės apribojimą. Monopolistas gali parduoti daugiau tik kainą sumažindamas. Tačiau ją sumažina visiems parduodamiems gaminio vienetams, ne tik naujiems. Todėl ir atsiranda yΔp dėmuo. Konkurencinėje rinkoje firma, savo kainą sugebėjusi sumažinti daugiau negu kitos firmos, iš savo konkurentų iškart paveržtų visą rinką. Tačiau monopolistas jau turi visą rinką ir, sumažindamas kainą, privalo atsižvelgti į kainos mažinimo poveikį visiems parduodamiems vienetams.

Pelno maksimizavimas (5) Remdamiesi aptarimu, esančiu 15 paskaitoje, ribines pajamas išreikškime per elastingumą: o optimalumo sąlygą „ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams“ užrašysime (23.1) Elastingumas paprastai yra neigiamas, todėl šią išraišką galima užrašyti taip pat:

Pelno maksimizavimas (5) Šiose lygtyse nesunku įžvelgti ryšį su grynąja konkurencija. Konkurencinės firmos paklausos kreivė yra horizontali - absoliučiai elastinga. Tai reiškia, kad , ir ši lygtis konkurencinės firmos atveju pavirsta į kainos ir ribinių kaštų lygybę. Atkreipkite dėmesį, kad monopolistas niekada nenuspręs gaminti ten, kur paklausos kreivė yra neelastinga. Jei , tai , vadinasi, ribinės pajamos yra neigiamos ir niekaip negali būti lygios ribiniams kaštams. Tai darosi aiškiau, įsivaizduojant, ką nulemia neelastinga paklausos kreivė. Jei , tai, mažinant gamybos apimtį, didinamos pajamos, o gamybos apimties sumažėjimas privalo sumažinti ir kaštus, todėl pelnas būtinai padidėja. Taigi joks taškas, kuriame , negali būti monopolisto pelno maksimumas, nes, gamindamas mažiau, pelną padidintų. Iš to išeina, kad pelno maksimumo taškas gali būti tik ten, kur .

Tiesinė paklausos kreivė ir monopolija Tarkime, kad monopolisto paklausos kreivė yra tiesinė: p(y) = a - by Tada jos pajamų funkcija - r(y) = p(y)y = ay – by2 o ribinių pajamų funkcija - MR(y) = a - 2by

Tiesinė paklausos kreivė ir monopolija (2) Atkreipkite dėmesį į tai, kad ribinių pajamų funkcija turi tokią pat vertikaliąją a atkarpą, kaip ir paklausos kreivė, bet yra perpus statesnė. Ribinių pajamų kreivę nubrėžti lengva. Žinome, kad vertikalioji atkarpa yra a, o horizontaliąją gausime padaliję pusiau horizontaliąją paklausos kreivės atkarpą. Belieka dvi atkarpas sujungti tiese. Paklausos ir ribinių pajamų kreivės pavaizduotos 23.1 paveiksle. Optimali gamybos apimtis y* yra ten, kur ribinių pajamų kreivė susikerta su ribinių kaštų kreive. Monopolistas prašys pačios didžiausios kainos p(y*), kokią tik gali gauti, gamindamas y* kiekį. Jis gaus p(y*)y* pajamas, iš kurių atėmę bendruosius kaštus c(y*) = AC(y*)y*, gausime pavaizduotą pelno plotą.

23. 1 pav. Monopolija esant tiesinei paklausos kreivei 23.1 pav. Monopolija esant tiesinei paklausos kreivei. Pelną maksimizuojanti monopolijos gamybos apimtis nustatoma ribines pajamas sulyginus su ribiniais kaštais.

Kaštų priedo kainodara Monopolistui galime pritaikyti elastingumo formulę ir jo optimalią kainodarą išreikšti dar kitaip. Pertvarkę (23.1) lygtį, gausime: (23.2) Toks formulavimas rodo, kad rinkos kaina susideda iš ribinių kaštų ir priedo, kurio dydis priklauso nuo paklausos elastingumo. Toks priedas užrašomas: Monopolistas visada gamina elastingoje paklausos kreivės dalyje, todėl galime būti tikri, kad , ir todėl toks priedas yra didesnis už 1.

Kaštų priedo kainodara (2) Jei paklausos kreivės elastingumas yra pastovus, tai ši formulė labai supaprastėja, nes tada ε(y) yra konstanta. Monopolistas, kurio paklausa yra pastovaus elastingumo, nustatys kainą, susidedančią iš ribinių kaštų ir pastovaus priedo. Tai rodo 23.2 paveikslas. Kreivė, paženklinta , pastovia dalimi yra aukščiau už ribinių kaštų kreivę. Optimali gamybos apimtis yra ten, kur .

23. 2 pav. Monopolija esant pastovaus elastingumo paklausai 23.2 pav. Monopolija esant pastovaus elastingumo paklausai. Norėdami nustatyti pelną maksimizuojančią gamybos apimtį, surandame gamybos apimtį, kuriai esant kreivė kerta paklausos kreivę.

Monopolijos neefektyvumas Konkurencinėje rinkoje kaina yra lygi ribiniams kaštams. Monopolizuotoje rinkoje kaina juos viršija. Todėl kaina bus didesnė ir gamybos apimtis mažesnė, jei firmos elgsena yra monopolinė, o ne konkurencinė. Dėl šios priežasties vartotojams bus blogiau, jei ūkio šakos sandara yra monopolija, o ne grynoji konkurencija. Tačiau dėl tos pačios priežasties firmai yra geriau! Atsižvelgiant ir į firmą, ir į vartotoją, neaišku kokia sandara yra „geresnė“. Atrodytų, reikia nuspręsti, kas santykinai svarbiau - vartotojų gerovė ar firmos savininkų. Tačiau tuoj pamatysime, kad galima pasisakyti prieš monopoliją ir remiantis vien efektyvumu. Apsvarstykime monopolijos padėtį, pavaizduotą 23.4 paveiksle. Tarkime, mums nieko nekainuotų priversti šią firmą elgtis konkurenciškai ir paklusti rinkos kainai, lyg ji būtų nustatyta egzogeniškai. Tada konkurencinė kaina ir gamybos apimtis būtų (pc, yc). Kita vertus, jei firma suvoktų savo įtaką rinkos kainai ir pasirinktų pelną maksimizuojančią gamybos apimtį, tai monopolinė kaina ir gamybos apimtis būtų (pm, ym).

23. 4 pav. Monopolijos neefektyvumas 23.4 pav. Monopolijos neefektyvumas. Monopolija pagal Pareto yra neefektyvi, nes gamina mažiau už konkurencinį prekės kiekį.

Monopolijos neefektyvumas (2) Prisiminkime, kad ekonominė padėtis pagal Pareto yra efektyvi, jei negalima niekam padaryti geriau niekam kitam nepabloginant. Ar monopolinė gamybos apimtis pagal Pareto yra efektyvi? Prisiminkite atvirkštinės paklausos kreivės apibrėžimą. Esant kiekvienai gamybos apimčiai, p(y) rodo, kiek žmonės norėtų sumokėti už papildomą prekės vienetą. Yra ištisa gamybos apimčių sritis, kurioje už prekės vienetą žmonės sutinka mokėti daugiau, nei kainuoja jį pagaminti, nes p(y) viršija MC(y), esant visoms gamybos apimtims tarp ym ir yc. Akivaizdi Pareto pagerinimo galimybė! Kaip pavyzdį paimkime monopolinę gamybos apimtį ym. Kadangi p(ym) > MC(ym), tai kažkas tikrai sutiktų sumokėti už papildomą prekės vienetą daugiau, nei kainuoja jį pagaminti. Tarkime, šį vienetą firma pagamintų ir parduotų tam asmeniui už bet kurią kainą p, čia p(ym) > p > MC(ym). Tada šiam vartotojui būtų geriau, nes už šį vartojimo vienetą jis būtų sutikęs mokėti tiksliai p(ym), o sumokėjo p < p(ym). Pagaminti šį papildomą prekės vienetą monopolistui kainuotų MC(ym), o parduotų už p > MC(ym). Visi kiti prekės vienetai būtų parduodami už tą pačią kainą kaip ir anksčiau, todėl ten niekas nepasikeistų. Tačiau dėl papildomo vieneto pardavimo kiekvienai rinkos pusei būtų geriau ir niekam neblogiau. Mes suradome Pareto pagerinimą.

Monopolijos neefektyvumas (3) Vertėtų aptarti šio neefektyvumo priežastį. Gamybos apimtis yra efektyvi, kai noras mokėti už papildomą prekės vienetą yra tiksliai lygus papildomo vieneto gamybos kaštams. Konkurencinė firma į tai atsižvelgia. Tačiau monopolija atsižvelgia ir į gamybos apimties padidinimo poveikį pajamoms, gaunamoms parduodant priešribinius vienetus, o jie su efektyvumu nieko bendro neturi. Monopolija visada sutiktų parduoti papildomą vienetą pigiau, negu prašo dabar, jei dėl to neturėtų sumažinti visų dabar parduodamų priešribinių vienetų kainos.

Monopolijos perteklinis nuostolis Jau žinodami, kad monopolija yra neefektyvi, galime paklausti, kiek. Ar yra koks nors būdas išmatuoti bendrą efektyvumo nuostolį, kurį sukelia monopolija? Žinome, kaip išmatuoti vartotojų patiriamą nuostolį, jei tenka mokėti pm vietoj pc -užtenka apskaičiuoti vartotojų perviršio pokytį. Taip pat žinome, kaip išmatuoti firmos pelno padidėjimą, jei nustatoma kaina pm vietoj pc – tiesiog apskaičiuojame gamintojo perviršio pokytį. Sujungiant šiuos du skaičius, labiausiai tiktų į firmą, tiksliau, į jos savininkus ir į vartotojus atsižvelgti simetriškai ir firmos pelną sudėti su vartotojų perviršiu. Firmos pelno pokytis - gamintojo perviršio pokytis - rodo, kiek savininkai norėtų sumokėti, kad gautų aukštesnę monopolinę kainą, o vartotojų perviršio pokytis apibūdina, kiek reiktų sumokėti vartotojams kompensuojant už aukštesnę kainą. Taigi šių dviejų skaičių skirtumas yra pagrįstas monopolijos grynosios naudos ar kaštų matas. Gamintojo ir vartotojų perviršių pokyčius, pereinant nuo monopolinės prie konkurencinės gamybos apimties, vaizduoja 23.5 paveikslas. Monopolisto perviršis sumažėjai dydžiu, nes už jau parduodamus vienetus jis gauna pagal žemesnę kainą. Tačiau papildomų vienetų atneštas pelnas jį padidina C dydžiu.

23. 5 pav. Perteklinis monopolijos nuostolis 23.5 pav. Perteklinis monopolijos nuostolis. Monopolijos sukeliamą perteklinį nuostolį rodo B + C plotas.

Monopolijos perteklinis nuostolis (2) Vartotojų perviršis padidėja A dydžiu, nes už anksčiau pirktus vienetus vartotojai mokėjo pagal žemesnę kainą, taip pat B dydžiu, nes kažkiek perviršio vartotojai gauna ir už parduodamus papildomus vienetus. A plotas tiesiog iš monopolisto atitenka vartotojams - vienai rinkos pusei darosi geriau, kitai - blogiau, o bendras perviršis nepasikeičia. B + C plotas išreiškia tikrąjį perviršio padidėjimą - šis plotas rodo, kiek vartotojai ir gamintojai vertina papildomai pagamintą prekės kiekį. B + C plotas vadinamas monopolijos pertekliniu nuostoliu. Jis išmatuoja, kiek žmonėms yra blogiau mokant pagal monopolinę, o ne pagal konkurencinę kainą. Monopolijos, panašiai kaip ir mokesčio, perteklinis nuostolis rodo prarasto prekės kiekio vertę, kiekvieną prarasto kiekio vienetą įvertinant tokia kaina, pagal kurią už jį žmonės sutiktų mokėti.

Monopolijos perteklinis nuostolis (3) Norėdami įsitikinti, įsivaizduokime, kad pagaminame vienu vienetu daugiau už monopolinės gamybos apimtį. Šio ribinio produkto vertė yra rinkos kaina. Papildomo vieneto gamybos kaštai yra ribiniai. Todėl papildomo vieneto gamybos „visuomeninė vertė“ yra kainos ir ribinių kaštų skirtumas. Toliau pažiūrėkime, kokia yra kito vieneto vertė - tai vėl atotrūkis tarp kainos ir ribinių kaštų esant šiai gamybos apimčiai. Ir taip toliau. Judėdami nuo monopolinės gamybos apimties konkurencinės gamybos apimties link susumuojame atstumus tarp paklausos bei ribinių kaštų kreivių ir gauname dėl monopolinės elgsenos prarasto prekės kiekio vertę. Visas plotas tarp šių dviejų kreivių nuo monopolinės gamybos apimties iki konkurencinės gamybos apimties yra perteklinis nuostolis.

Optimali patento galiojimo trukmė Patentas išradėjui duoda išimtinę teisę į jo išradimo atnešamą naudą. Tokia teisė galioja ribotą laikotarpį ir todėl patentas sukuria ribotą tam tikros rūšies monopoliją. Tokie patentai skatina naujoves, nes jei jų sistemos nebūtų, tai, galimas daiktas, asmenys ir firmos nenorėtų daug investuoti į mokslinius tyrimus ir vystymą -jų konkurentai galėtų nukopijuoti bet kuriuos naujus išradimus. Jungtinėse Valstijose patentas galioja 17 metų. Tuo laikotarpiu patento savininkai turi išradimo monopoliją. Patentui pasibaigus, jame nurodytą technologiją gali naudoti bet kas. Kuo ilgesnė patento galiojimo trukmė, tuo daugiau pelno gali gauti išradėjai ir todėl jie turi daugiau paskatų investuoti į mokslinius tyrimus ir vystymą. Tačiau kuo ilgiau gali egzistuoti monopolija, tuo didesnis perteklinis nuostolis. Ilgos patento galiojimo trukmės nauda - naujovių skatinimas, o kaštai - monopolijos atsiradimo skatinimas. „Optimali“ patento galiojimo trukmė yra laikotarpis, išlaikantis dviejų prieštaringų poveikių pusiausvyrą.

Optimali patento galiojimo trukmė (2) Optimalios patento galiojimo trukmės problemą išnagrinėjo Williamas Nordhausas iš Yale universiteto. Nordhausas parodė, kad problema yra labai sudėtinga ir susijusi su daugeliu nežinomų priklausomybių. Tačiau kai kurie paprasti skaičiavimai gali padėti suvokti, ar dabartinė patentų galiojimo trukmė labai jau nesiderina su anksčiau aprašytu naudos ir kaštų skaičiavimu. Nordhausas nustatė, kad „paprastiems“ išradimams 17 metų galiojimo trukmė yra efektyvi apytikriai 90 procentų - tai yra ji pasiekia 90 procentų paties didžiausio įmanomo vartotojų perviršio. Remiantis šiais skaičiais, neatrodo, kad patentų sistemą reiktų keisti iš esmės.

Natūralioji monopolija Jau matėme, kad pramonės šaka gamina pagal Pareto efektyvų prekės kiekį, jei kaina yra lygi ribiniams kaštams. Ribines pajamas monopolistas prilygina ribiniams kaštams ir todėl pagamina per mažai. Atrodytų, būtų visiškai lengva išvengti tokio neefektyvumo monopoliją reguliuojant - reguliuotojui užtektų nustatyti kainą, lygią ribiniams kaštams, o pelno maksimizavimas nulemtų visa kita. Deja, šioje analizėje nematyti vienos svarbios uždavinio ypatybės - gali atsitikti taip, kad, esant tokiai kainai, monopolistas gaus neigiamą pelną. Toks pavyzdys - 23.6 paveiksle. Čia žemiausias vidutinių kaštų kreivės taškas - dešiniau paklausos kreivės, o pastarosios ir ribinių kaštų kreivių susikirtimo taškas yra žemiau vidutinių kaštų kreivės. Nors yMC gamybos apimtis ir yra efektyvi, bet nepelninga. Jeigu reguliuotojas nustatytų tokią gamybos apimtį, tai veiklą monopolistas verčiau nutrauktų.

23. 6 pav. Natūralioji monopolija 23.6 pav. Natūralioji monopolija. Natūralioji monopolija gamina yMC efektyvų prekės kiekį, jei kaina lygi ribiniams kaštams, bet tada savo kaštų nepadengia. Gamindama tokį nurodytą kiekį yAC, kad kaina lygi vidutiniams kaštams, monopolija savo kaštus padengia, bet gamina mažiau nei būtų efektyvu.

Natūralioji monopolija (2) Panašiai atsitinka komunalines paslaugas teikiančioms firmoms. Kaip pavyzdį paimkime dujotiekį. Čia technologija yra susijusi su labai dideliais pastoviaisiais kaštais - dujotiekio vamzdyno statyba ir priežiūra - ir labai mažais ribiniais kaštais tiekiant papildomus dujų vienetus - paklojus vamzdį pumpuoti dujas kainuoja labai nedaug. Vietinio telefono ryšio firma panašiai yra susijusi su labai dideliais pastoviaisiais tinklo kaštais ir labai mažais ribiniais kaštais, tenkančiais papildomai telefono paslaugai. Jei pastovieji kaštai yra dideli, o ribiniai - maži, tai lengva atsirasti padėčiai, pavaizduotai 23.6 paveiksle. Tokia padėtis yra vadinama natūraliąja monopolija. Kas gi belieka daryti, jei nepageidautina, kad natūralioji monopolija nustatytų monopolinę kainą dėl to, jog pagal Pareto tai yra neefektyvu, tačiau neįmanoma ją priversti nustatyti konkurencinę kainą, nes tada pelnas yra neigiamas? Natūraliąsias monopolijas vyriausybės dažniausiai arba reguliuoja, arba valdo. Šalys taiko skirtingus metodus. Kai kuriose valstybėse telefono ryšio paslaugas teikia vyriausybė, kitose - jos reguliuojamos privačios firmos. Abu metodai turi savo privalumų ir trūkumų.

Natūralioji monopolija (3) Pavyzdžiui, aptarkime, kaip vyriausybė reguliuoja natūraliąją monopoliją. Kad reguliuojamos firmos nereikėtų subsidijuoti, ji turi gauti ne neigiamą pelną, kitaip tariant, ji privalo gaminti vidutinių kaštų kreivėje arba virš jos. Norėdama suteikti paslaugas visiems sutinkantiems už jas mokėti, ji turi gaminti kiekį, esantį paklausos kreivėje. Tuo būdu reguliuojamos firmos įprasta gamybos apimtis yra taškas, panašus į (pAC, yAC) 23.6 paveiksle. Čia savo gaminį firma parduoda už vidutinius gamybos kaštus, ir savo kaštus padengia, tačiau gamina mažiau, nei butų efektyvu. Toks sprendimas dažnai padaromas kaip tam tikra antra - geriausia natūraliosios monopolijos kainodaros politika. Komunalines paslaugas teikiančiai firmai kainas nustato vyriausybiniai reguliuotojai. Tokios kainos firmai turėtų leisti tik padengti kaštus - gaminti tiek, kad kaina prilygtų vidutiniams kaštams. Reguliuotojai susiduria su uždaviniu, kaip nustatyti tikruosius firmos kaštus. Komunalinių paslaugų firmą reguliuojanti komisija stengiasi nustatyti tikruosius vidutinius kaštus, paskui nurodo juos padengiančią kainą. (Į tuos kaštus, be abejo, įeina ir firmos išmokos akcininkams bei kitiems kreditoriams už paskolintus pinigus.)

Natūralioji monopolija (4) Paprastai reguliuojami elektros energijos, gamtinių dujų ir telefono ryšio paslaugų tiekėjai, kabelinės televizijos tiekėjai. Kitas natūraliosios monopolijos problemos sprendimo būdas - vyriausybė imasi ją valdyti. Čia idealu būtų gaminti tiek, kad kaina prilygtų ribiniams kaštams, ir teikiama pastovaus dydžio subsidija firmai išsilaikyti. Tai dažnai taikoma vietinio visuomeninio transporto sistemoms - autobusų transportui ir metropolitenui. Pastovaus dydžio subsidija gali rodyti ne patį veiklos neefektyvumą, o tiesiog atspindėti didelius pastoviuosius kaštus, susijusius su tokiomis komunalinėmis paslaugomis. Tačiau subsidijos gali rodyti ir neefektyvumą! Vyriausybės vadovaujamų monopolijų problema yra ta, kad jų kaštus išmatuoti beveik taip pat sunku kaip ir reguliuojamų komunalinių paslaugų tiekėjų. Vyriausybinės reguliavimo komisijos, prižiūrinčios komunalinių paslaugų tiekėjus, dažnai verčia juos pagrįsti kaštų duomenis, o vidinė biurokratija tokio detalaus nagrinėjimo gali išvengti. Vyriausybės biurokratai, vadovaujantys vyriausybinėms monopolijoms, būna mažiau atsakingi visuomenei už tuos, kurie vadovauja reguliuojamoms monopolijoms.

Kodėl atsiranda monopolijos? Žinodami kaštus ir paklausą, kaip galėtume nustatyti, ar pramonės šaka bus konkurencinė, ar monopolizuota? Atsakymas apskritai priklauso nuo vidutinių kaštų ir paklausos kreivės sąryšio. Esminis veiksnys yra mažiausio efektyvaus masto (MES – the Minimum Efficient Scale), tai yra vidutinius kaštus minimizuojančios gamybos apimties, ir paklausos dydžių santykis. 23.7 paveiksle - dviejų prekių vidutinių kaštų ir rinkos paklausos kreivės. Pirmoje rinkoje vietos užtenka daugeliui firmų, jei kiekviena iš jų nustato artimą p* kainą ir gamina palyginti nedaug. Antroje rinkoje tik viena firma gali gauti teigiamą pelną. Tikėtina, kad pirma rinka bus konkurencinė, o antra taps monopolija.

23. 7 pav. Paklausos ir mažiausio efektyvaus masto santykis 23.7 pav. Paklausos ir mažiausio efektyvaus masto santykis. (A) Jei mažiausio efektyvaus masto atžvilgiu paklausa yra didelė, tai tikėtina, kad susiformuos konkurencinė rinka. (B) Jei paklausa maža, įmanoma monopolinė rinkos sandara.

Kodėl atsiranda monopolijos? (2) Todėl vidutinių kaštų kreivė, kurią savo ruožtu nulemia už jos slypinti technologija, yra svarbus veiksnys, nustatantis ar rinka bus konkurencinė, ar monopolinė. Jei mažiausias efektyvus gamybos mastas - vidutinius kaštus minimizuojanti gamybos apimtis - palyginti su rinkos dydžiu yra maža, tai galime tikėtis, kad vyraus konkurencijos sąlygos. Atkreipkite dėmesį, kad tai santykinis teiginys, svarbiausia yra masto ir rinkos dydžio santykis. Mes negalime pakeisti mažiausio efektyvaus masto - jį sąlygoja technologija. Tačiau rinkos dydį gali paveikti ekonominė politika. Jeigu šalis pasirinks užsienio prekybos nevaržančią politiką ir jos firmos susidurs su užsienio konkurencija, tai šalies firmų galia paveikti rinkos kainas žymiai sumažės. Kita vertus, jei valstybė laikosi prekybą varžančios politikos ir todėl rinka apima tik tokią šalį, tai labiau tikėtina, kad įsigalės monopolijos. Jei monopolijos atsiranda dėl to, kad mažiausias efektyvus mastas yra didelis palyginti su rinkos dydžiu, o jos padidinti neįmanoma, tai tokiai ūkio šakai gresia reguliavimas ar kitokio pobūdžio vyriausybės įsikišimas, kuris taip pat kainuoja, kaip ir reguliavimo įstaigų išlaikymas bei firmų pastangos patenkinti jų poreikius. Visuomeniniu požiūriu gali kilti klausimas, ar perteklinis nuostolis dėl monopolijos viršija reguliavimo kaštus.

Kodėl atsiranda monopolijos? (3) Antra monopolijos atsiradimo priežastis - kelios pramonės šakos firmos, norėdamos pakelti kainas ir taip padidinti savo pelną, gali susitarti ir apriboti gamybos apimtį. Šiuo atveju sakoma, kad pramonės šaka organizuota kaip kartelis. Karteliai yra neteisėti. Konkurencijos užtikrinimo tarnybos privalo ieškoti firmų nekonkurencinio elgesio įrodymų. Jei vyriausybei pavyksta nustatyti, kad firmų grupė bandė apriboti gamybos apimtį ar užsiėmė kita, prieš konkurenciją nukreipta, veikla, tai jos gali būti priverstos sumokėti didžiules baudas. Kita vertus, viena vyraujanti firma pramonės šakoje gali atsirasti dėl gryno istorinio atsitiktinumo. Firma, pirmoji patekusi į kokią nors rinką, galėjo turėti gana didelį kaštų pranašumą ir dėl to atbaidyti kitas firmas. Tarkime, patenkant į tam tikrą pramonės šaką, yra labai dideli gamybos pradėjimo kaštai. Tada senbuvė firma, esant tam tikroms sąlygoms, gali įtikinti potencialius naujokus, kad jei jie bandys patekti į šią šaką, ji labai sumažins kainas. Tokiu būdu kliudydama įeiti firma galiausiai gali rinkoje įsivyrauti.

Santrauka Monopolija vadiname vienintelę firmą ūkio šakoje. Monopolistas gamina tiek, kad ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams. Todėl jis nustato kainą, susidedančią iš ribinių kaštų ir priedo. Priedo dydis priklauso nuo paklausos elastingumo. Monopolistas nustato kainą, viršijančią ribinius kaštus, todėl gamina neefektyvų prekės kiekį. Neefektyvumo dydis gali būti matuojamas pertekliniu nuostoliu - grynuoju vartotojų ir gamintojo perviršių nuostoliu. Natūralioji monopolija atsiranda, kai firma negali gaminti efektyvaus prekės kiekio, nepatirdama nuostolio. Daugelis komunalines paslaugas teikiančių įmonių yra tokios rūšies natūraliosios monopolijos, todėl jas reguliuoja vyriausybė. Ar pramonės šaka yra monopolinė ar konkurencinė, iš dalies priklauso nuo technologijos. Jei mažiausias efektyvus mastas palyginti su paklausa yra santykinai didelis, tikėtina, kad rinka bus monopolinė. Kai mažiausias efektyvus mastas santykinai mažas, šakoje vietos užteks daugeliui firmų, ir rinka greičiausiai pasidarys konkurencinė.