Antikos teatras ir dramaturgija

Kas yra teatras ir drama? Teatras – (iš pranc. théâtre; lot. theatrum; gr. théatron vieta, skirta parodymui; v. theasthai pasižiūrėti) meninės išraiškos priemonė, išorinio ir vidinio pasaulio įvykių atvaizdavimas scenoje, dalyvaujant aktoriams bei publikai. Drama (gr. Δρα´μα „darbas“, „kūrinys“, „veikalas“) – viena iš literatūros formų (šalia lyrikos ir epo), kurioje įvykiai perduodami per veikėjų dialogus. Dramai – būdingas intensyvus išorinis veiksmas ir vidinis personažų gyvenimas bei kaita.

Antikos drama ir teatras Graikų drama, kaip ir daugelio kitų tautų, yra kilusi iš religinių apeigų, skirtų vyno dievui Dionisui. Pagal mitus, šis dievas, daug kenčia ir pašėlusiai linksminasi. Jo garbei keliamos šventės buvo vadinamos dionisijomis ir rengiamos du kartus per metus.

Dionsio teatras Iš pradžių teatrai buvo tik choriniai. Teatras buvo ne pramoga, o šventas reikalas. Šitaip atėniečiai pagerbdavo Dionisą. Giedant buvo prašoma dievų malonės. Vėliau šalia choro atsirado ir aktorių teatrai. Vaidinimai vyko du kartus per metus, per Derlingumo ir vyno dievo Dioniso šventes, pietiniame Akropolio šlaite. Teatras talpino 30 000 žiūrovų.

Epidauro amfiteatras – didžiausias išlikęs antikinis teatras Graikijoje

Teatro struktūra Teatras suvokiamas kaip tam tikras pastatas. Teatro statinys būdavo be stogo. Senąjį teatrą sudarė 3 dalys: Apvali aikštelė – orchestra, ten dainuodavo choras, tai buvo būtina dramos dalis; Skėnė (palapinė) buvo už orchestros, prie jos įrengta pakyla; Kalvos šlaite buvo suolai žiūrovams.

Vaidinimų organizavimas Graikų drama atsirado VI a. pr. m. e. iš dievo Dioniso švenčių ir gamtos atgimimo apeigų. Jų choro dalyviai giedodavo giesmes apsirengę ožių kailiais. Iš to kilo tragedijos pavadinimas (tragedija - ožių daina). lš Dioniso švenčių kilo ir komedija. Manoma, kad jos vardas susijęs su Dioniso šventės metu vaikščiojančiais persirengėliais, kurie dainuodavo nešvankias dainas ir linkėdavo šeimininkams gero derliaus, vaisingumo. Pradžioje buvo ritualas, daina, giedodavo ditirambas Dionisui. Iš ditirambų kilo choras.

Teatro kostiumai Ir tragedijų, ir komedijų aktoriai dėvėjo kaukes, kurias jie užsimaudavo ant galvos. Spalva, kaktos forma, antakių išraiška kaukė apibūdindavo veikėjo lytį, amžių, visuomeninę padėtį, dorovines ypatybes ir dvasinę būseną. Jei veikėjo psichologinė būsena keisdavosi, aktorius keisdavo kaukę. Kadangi kaukė padidindavo galvą, aktoriaus figūra atrodė mažesnė. Tai tiko komedijai, o tragedijų aktoriai, norėdami išvengti komiško įspūdžio, dėvėjo specialų storapadį apavą – koturnus. Visus vaidmenis graikų teatre atlikdavo vyrai. Iš pradžių dramoje vaidindavo vienas aktorius: užsidėdamas vis kitą kaukę, jis atlikdavo visus vaidmenis. Veikėjas kalbėdavosi su choru arba vienas.

Antikinės dramos bruožai Antikos dramai būdingi gyvenimo grožio, harmonijos ir tobulumo idealai, protėvių ir dievų darbų išaukštinimas, dėmesys kūno ir daiktų estetikai. Didžiulę įtaką Antikos dramaturgijai darė mitologija: beveik visuose kūriniuose greta žmonių veikia dievai ir deivės, tos epochos žmonių supratimu, atsakingi už visas gyvenimo sritis.

Žymiausi Antikos dramaturgai ir jų kūriniai

Aischilas Aischilas (gr. Αισχυλος; 525-456 m. pr. m. e.) – senovės graikų dramaturgas. Sukūrė apie devyniasdešimt dramos kūrinių. Išliko septynios dramos (šešios mitinės ir viena istorinė). Pagrindinė kūrybos tema – pasaulio harmonija ir jos išsaugojimas. Garsiausios tragedijos: „Prikaltasis Prometėjas“, „Septynetas prieš Tėbus“, trilogija „Orestėja“ (ją sudaro trys tragedijos: „Agamemnonas“, „Choeforos“ ir „Eumenidės“).

,,Orestėja” „Orestėja“ (gr. Ὀρέστεια) – senovės graikų dramaturgo Aischilo trijų dalių tragedija, pasakojanti apie Mikėnų karaliaus Atrėjo šeimos prakeiksmą. Kūrinys parašytas 458 m. pr. m. e. Tais pačiais metais suvaidintas per dievo Dioniso šventę Atėnuose, kur pelnė pirmą vietą.

Euripidas Euripidas (gr. Εὐριπίδης, lot. Euripides, 480–406 m. pr. m. e.) – senovės Graikijos dramaturgas, naujosios Antikos tragedijos, kurioje vyrauja ne psichologija, o dieviška lemtis, atstovas. Manoma, kad jis parašė virš devyniasdešimt dramų, iš jų išliko aštuoniolika, kitų tik fragmentai. Jis pakeitė tradicinės antikinės tragedijos struktūrą, įvesdamas stiprios moters ir protingo vergo veikėjus, pašiepdamas daugelį graikų mitologijos herojų. Žymiausios tragedijos: „Hipolitas apvainikuotasis“, „Helenė“, „Elektra“, „Heraklis“, „Trojietės”, „Hekabė”, „Andromachė“, „Alkestidė”, „Medėja“.

,,Alkestidė” ,,Medėja” Tragedijoje aprašoma legendos apie Medėją dalis, kurioje Jasonas nusprendžia mesti Medėją ir ji už tai jam atkeršija - nužudo jo naująją nuotaką ir savo vaikus, kurių buvo susilaukusi su Jasonu, bei pabėga pas Atėnų karalių Egėjų. Alkestidė (Alcestis) - Euripido tragedija, parašyta pagal gr. mitą apie Jolko karaliaus Pelijo ir Anaksibijos arba Filomachės dukterį, Admeto žmoną.

Aristofanas Aristofanas (gr. Ἀριστοφάνης, g. apie 446 - m. 380 m. pr. m. e.) – vienas žymiausių senovės graikų komedistų, dėl to dar vadinamas komedijų tėvu, Senovės komedijų princu. Aristofano komedijos gan sunkiai suprantamos dėl jų glaudžių sąsąjų su to meto aktualijomis. Humoras komedijose gana šiurkštus, patys tekstai vulgaroki. Išlikę kūriniai: „Acharnenses”, „Riteriai”, „Debesys”, „Vapsvos”, „Taika”, „Paukščiai”, „Varlės”, „Lysistrata”, „Thesmophoriazusae”, „Ecclesiazusae”, „Plutus”.

Sofoklis Sofoklis (gr. Σοφοκλης; 495 m. pr. m. e. netoli Atėnų, Kolone – 406 m. pr. m. e.) – žymiausias graikų tragikas, Atėnų pilietis. Iš maždaug 120 Sofoklio sukurtų tragedijų liko tik 7. Medžiaga ir siužetai tragedijoms imti iš padavimų bei mitų, kurie jo laikais daugiau buvo laikomi istoriniais faktais nei pasakomis. Išlikę kūriniai:„Ajantas“, „Filoktetas“, „Elektra“, „Trachinietės“, „Karalius Oidipas“, „Oidipas Kolone“, „Antigonė“.

,,Antigonė” Antigonė – žymiausia Sofoklio tragedija, parašyta remiantis Tėbų mitų ciklu.

Ačiū už dėmesį!